Barra Challenge 2016

Šį kartą apie tai, kaip galite susiorganizuoti sau sportiškas atostogas išskirtinėje saloje. Tokių nemėgstantiems verčiau ten nevažiuoti, nes nebus ką veikti.

2015 m. birželis, kažkur virš Šiaurės jūros
Avialinijų žurnalai man yra toks daiktas, kurį peržiūri "dėl visa ko". Paprastai jų įdomiausia dalis būna skrydžių žemėlapiai ir lėktuvų parkas :) Bet kartais atrandi ir perliukų. Taip atsitiko ir tą kartą - pakeliui iš Škotijos avialinijų žurnale atradau straipsnį apie Barra salą Škotijos Outer Hebrides salyne (tai Išoriniai Hebridai, sako wikipedia), ties šiaurės vakarų Škotija. Didžioji šios salos atrakcija - oro uostas, kurio kilimo-tūpimo taku yra per atoslūgį nusausėjanti įlanka. Tai vienintelis pasaulyje tokio pobūdžio oro uostas, priimantis reguliarius skrydžius. Į Barra iš Glazgo skraidina Loganair, o bilietus įsigyti galima Flybe avialinijų interneto svetainėje (http://www.flybe.com/). Skrydžių grafikas priklauso nuo potvynių ir atoslūgių laiko. Ir kaipgi aš galėčiau ten nenuvykti?!

2016 m. rugpjūtis, Glazgo oro uostas
Jau. Manęs jau laukia...

Taip galvojau aš, prisiplojus prie oro uosto lango. Kol atėjo skrydžio laikas, ir skrydį atidėjo pusvalandžiui. Po to dar pusvalandžiui. Ir dar. Ir dar. Ir supratau, kodėl ekranuose vis dar rodė ir rytinį skrydį į Barra - nes jie iki šiol neišskrido. Tomis dienomis per Škotijos šiaurės vakarus kaip tik ėjo stipriai vėjuotas ir lietingas atmosferos srautas. Barra oro uostas liko be pakilimo tako :)
Po beveik 3 valandų atidėliojimų skrydžiai buvo atšaukti dėl nepalankių oro sąlygų. Na, bent jau ne nuo rytinio skrydžio teko laukti...
Avialinijų biuras informavo, kad visos vietos skrydžiams į Barra išpirktos savaitei į priekį, todėl jie gali pasiūlyti arba kelionę rytoj autobusu+keltu, arba pinigų grąžinimą. Kiek pagalvojus, gal čia man važiuot į kokį Edinburgą, visgi nusprendžiau, kad tai kainuos daugiau laiko ir pinigų, tad pasirinkau kelionę į Barra. Nors avialinijų pasiūlymas reiškė, kad vietoj 1 val. 20 min. skrydžio sugaišiu visą dieną kelionei - 1,5 val. autobusu iki Oban ir 5 val. keltu iš Oban į Barra. O iki rytojaus gavau nakvynę oro uosto Holiday Inn, su vakariene ir pusryčiais.
Mano kelias iki Glazgo, beje, irgi buvo ilgas ir vingiuotas. Wizzair, skraidinę tiesiogiai iš Vilniaus į Glazgą, nusprendė, jog nuo rugpjūčio 1 jie ten skraidyti nebenori. Teko prašytis į Ryanair, kurie skrenda iš Rygos. Įsiprašiau.
Kitą rytą vienintelius du žmones, pasirinkusius kelionę, o ne pinigų grąžinimą, 15 vietų mikroautobusu vairuotojas nugabeno iki Oban. Ten sėdome į didžiulį 5 denių keltą. Tokiam, atrodė, jokios audros nebaisios. Atrodė tol, kol neišplaukėm į atvirą jūrą. Kai rodo per TV ar filmuose vaizdus, kaip laivo pirmagalis kyla ir tėškiasi tarp bangų - ir mūsų keltas taip kovojo! Laikiau už jį kumščius.
Blogiausias dalykas, ką galite daryti tokiu atveju, yra skaityti knygą (iš patirties sakau). Po kokių 5 minučių vestibiuliarinis aparatas pradėjo "lūžinėti". Laimei, priešais buvo TV, per kurį transliavo Rio olimpines žaidynes. Žiūrėjimas tiesiai, o ne žemyn, išgelbėjo, ir Barra pasiekiau nepraradusi rūkytos lašišos sumuštinio, kurį, pagal mikroautobuso vairuotuojo rekomendaciją, įsigyjau kioskelyje prie Oban keltų terminalo, pardavinėjančiame ne tik šį gėrį, bet ir daug kitų šviežių jūrų bjaurybių patiekalų.
Vajzdzialis jau atplaukus į Barra (keltas ir Kisimul pilis):

Tas paprastas salos gyvenimas
Barra saloje pasiklysti sunku. Ji nepilnai 60 kv. km ploto, pagrindinis kelias išdidžiu numeriu A888 eina aplink salą ratu. Šiaurinėje pusėje yra miestelis Northbay, o pietinėje... ot ir ne, Castlebay. Kai turi įlankoje pilį, gali "rodyti nosį" savo kaimynams, kurie gali pasigirti su tuo, kad jų įlanka "į šiaurę" :) Castlebay yra pagrindinis salos miestelis, į jį atplaukia "didieji" keltai iš žemyninės Škotijos ("mažuoju" keltu iš Ardmore šiaurėje galite persikelti į Eriskay salą). Čia viskas paprasta: nuo kelto į dešinę - turistų informacijos centras, bažnyčia, paštas ir pora restoranų (jie, beje, atsidaro 11 val., tad pusryčių nesitikėkit), į kairę - vienintelis Castlebay hostelis (Dunard Hostel, 5 min. pėsčiomis) ir vienintelis salos prekybcentris "co-operative" (tokia vieno X Maxima; 10 min. pėsčiomis).
Apsistojau Dunard hostelyje (lova - 18 svarų, atskiras kambarys (be vonios kambario) - nuo 40 svarų). Jei galvojat apie viešbutį, planuokit nuo 100 svarų už kambarį.
Pusryčiai - iš vakaro apsipirkus "prekybcentryje" pasiruošti savarankiškai arba kurio nors viešbučio restorane, kurie paprastai iškabose didelėmis raidėmis skelbia, kad priima "non-residents" (kiti restoranai ir kavinės atsidaro 10-11 val.).
Kulinarinių šedevrų verčiau nesitikėti, maistas čia super paprastas. Kiek išsiskiria vienas iš restoranų Castlebay "po dešine", nes siūlo indiško maisto, ir, be abejo, oro uosto kavinė - dėl vaizdo pro langą (kavinė dirba iki 17 val.).

Kaip susiorganizuoti savąjį "Barra Challenge"
Kadangi vieną dieną praradau, teturėjau vieną pilną dieną salai apžiūrėti. Turint daugiau laiko (pvz., 3-4 dienas) vieną dieną drąsiai galima skirti kelionei pėsčiomis po Castlebay apylinkes, dvi dienas - pasivažinėjimui dviračiais aplink salą, pusdienį ar dieną - pasiplaukiojimui baidarėmis.
Viena diena visai salai dviračiu - kiek ekstremalu, nebent esate dviračių entuziastai. Kad geriau įsivaizduotumėt, apie ką kalbu - pirma įkalnė išsukus iš dviračių nuomos punkto puošėsi skaičiais "12%". Mano mintis ją pamačius - "Oi, aš padariau DIDELĘ klaidą...".
Dėl dviračių. Castlebay yra du nuomos punktai: vienas prie "prekybcentrio", kitas - kiek už miestelio, pasukus į Vatersay salos pusę (dar kokios 10 min. už "prekybcentrio"). Pastarajame - Barra Bike Hire (oficialiai) arba pas Tony ir Kay (visiems žinomai) - kokybiškesni dviračiai. Nuomos kaina visai dienai - 15 svarų, už kiekvieną paskesnę dieną - 10 svarų. Ir dar turite galimybę palakstyti po pievą ir pasigalynėti dėl kamuolio (likučių) su jų hiperaktyviu šunimi Scooby, kol šeimininkai renka jums dviratį, šalmą ir kitas gėrybes. Scooby 13 metų, bet, pasak Kay, jie vis dar laukia, kol šis suaugs:

Pavargau dar prieš pradėdama kelionę :)
O tada, ties jau minėta 12% įkalne prasidėjo mano pirmoji "Barra challenge rungtis" - 10 valandų kelionė dviračiu, pirmiausia į Vatersay salą, tada - išdidžiuoju A888, su nusukimu į oro uostą ir Eoligarry. Ką galite pamatyti Barra? Kalvas ir klonius, tropinio žydrumo vandens (kai išlenda saulė) įlankas ir balto smėlio paplūdimius. Ir avis. Daug avių. Mano mylimųjų kailiniuotųjų Scottish Highland karvių čia, deja, nėra :(
Didžioji dalis kelių - vieno automobilio pločio, su daugybe "kišenių" prasilenkimui.
Vatersay:

"Kišenė" su vaizdu:

Grįžus į Barra, priešais - Vatersay:

Per A888:

Pakeliui į oro uostą:

Oro uosto "teritorija":

Oro uosto kavinė - registracijos salė :) Registruotis skrydžiui galite nepakilę nuo staliuko :)

Eoligarry:

Pakeliui atgal, vėl stotelė ties oro uostu:

Likusioj A888 daly tą dieną nefotografavau, nes planavau kitą dieną ten eiti pėsčiomis iš Castlebay į oro uostą. Beje, patarimas: A888 visgi geriau važiuoti prieš laikrodžio rodyklę, nes rytinėje pusėje yra didžiausia salos įkalnė - ne tiek statumu, kiek ilgumu. Ir dienos pabaigoje ji pribaigia... O dar išlenda koks škotas pro langą ir išsišiepęs sako: "Žinai, jei dviratį mintum, o ne stumtum, užkiltum greičiau!". Atsakymo jam versijos, išsakytos mintyse, nekonkretizuosiu, o garsiai padėkojau už pasiūlymą ir pažadėjau kitą kartą jį išbandyti, bet tik ne tądien.
Vakare jau nebebuvau tikra, ar kitą dieną eisiu pėsčiomis į oro uostą...
Bet išaušo kitas gražus rytas, kojos pasakė "einam", tai ir aš kartu.
Pati idėja eiti pėsčiomis kilo iš to, kad išskristi turėjau sekmadienį, o tą dieną nevažiuoja autobusas. Tai reikia arba kviestis 1 iš 3 salos taksi, arba kulniuoti 13 su trupučiu kilometrų. Aš vaikščioti mėgstu, daugiau veikti nėra ką, nelija, taip kad pasirinkimas aiškus.
Keliose vietose teko truputį pavaikyti "moškes", bet šiaip kelionė praėjo be trikdžių, su stabtelėjimais užtrukau apie 3 valandas. Įspėjimas: šiaurės vakarų Škotijoje gražiomis vasaros dienomis, ypač liepą ir rugpjūtį, galite turėti problemų su "moškėmis", joms ten patinka; ir jūs joms patinkate. Yra toks "moškių" prognozių puslapis: https://www.smidgeup.com/midge-forecast/ ; jį reikia interpretuoti taip: jei prognozė gera, GALI BŪTI gerai, o jei prognozė bloga - BUS blogai.
Pakeliui:

Meninis intarpas apie "island hospitality" 
Turi britai tokį terminą - island hospitality - salos (jos gyventojų) svetingumas. Jei lankysitės Barra, tikrai turėsite galimybę jį patirti. Aš kalbu ne tik apie tai, kad jums mojuos, ir jūs turėsite "atmojuoti" automobiliuose važiuojantiems žmonėms, ir sveikinsitės su visais sutiktais. Ne. Pavyzdžiui, Dunard hostelyje pagrindinės įėjimo durys yra nerakinamos. Jei jums reikia pasislėpti nuo lietaus - užeikite. Norite nusiprausti po dušu - prašom, tik palikite 2,5 svaro prie įėjimo stovinčiame stiklainyje su užrašu "Honesty jar" ("Sąžiningumo stiklainis"). Ten, beje, galite palikti ir pinigus už nakvynę, jei tuo metu hostelyje nėra nieko iš šeimininkų (o jų dažniausiai ten ir nebūna).
O jei keliaujate link prieplaukos iš kurios išplaukia keltas, palaukite, kol jis išplauks. Kitaip jis greičiausiai grįš, dievaži, jis GRĮŠ. Kai aš myniau su vėjeliu į Ardmore, iš jo kaip tik buvo beišplaukiantis keltas į Eriskay. "Reik prilėtint", pagalvojau, "dar pamanys, kad į keltą skubu". Ramiai atmynusi iki prieplaukos (keltas atsišvartavęs jau sukosi kelionei) sutikau britų šeimyną, kurie irgi ten buvo šiaip sau, užsuko bevažinėdami po salą automobiliu. Pakalbėjom apie orą (obviously) ir staiga pastebėjom, kad keltas grįžta. "Jie kažką pamiršo?" Keltas iš lėto įsukinėjo atgal į prieplauką. "Kažin ko jie grįžta?" Stovėjom ir žiūrėjom. Tuo metu nuo kapitono tiltelio lauk išlindęs žmogus sušuko: "Tu plauksi?" "Ne ne!!!", pradėjom šaukti mes ir mojuoti rankomis. "Ačiū!" Per šiokį tokį šoką tik kiek vėliau sumąsčiau, kad neprošal būti ir padėkoti :)

Skrydis
Šis įvykis ypatingą įspūdį padarė tiems britams, kuriuos sutikau prieplaukoje. Pasirodo, aš su jais skridau tuo pačiu lėktuvu, tai sutikau juos vėl oro uoste. Kavinėje-registracijos salėje jie visiems pasakojo: "Įsivaizduojate, jie SUGRĮŽO! Jūs įsivaizduojate?"
Atvyksta "laineris":

Registracija į skrydį daugmaž įprasta, saugumo patikra vyksta jau laipinant į lėktuvą, ją sudaro praėjimas pro pareigūną ir pasisveikinimas. Tada oro uosto darbuotoja visus keleivius (15) palydi iki lėktuvo Twin Otter. Lipant į lėktuvą ir einant link vietos svarbiausia niekur netrinktelėti galva.
Aš sėdėjau prie avarinio "išlindimo", kitaip jo pavadinti neišeina. Evakuotis iš šio lėktuvo tektų horizontalioj padėty ir šonu. Ir ne kiekvienas tilptų...

Skrydis iš Barra buvo puiki atrakcija, gaila tik, kad visą kelią buvo debesuota. Pakilimo vaizdai nerealūs, "takas" turėjo kelis kupstelius, bet šiaip jausmas kaip važiuojant įprastu taku. Ir dar, aišku, gaila, kad nepavyko patirti nusileidimo. Bet galbūt tai yra priežastis grįžti :)

Apie tai, kad fantastiškas grožis dar negarantuoja meilės

Vienžo, štai jums pavadinimas pagal šių dienų žiniasklaidos tendencijas. Tai reiškia, jog paskaitę suprasite, kad pasakojimas, na, lyg ir atitinka pavadinimą, bet skaityti pradėjote tikėdamiesi kitokio turinio :) Bet pažadu, kad turinys bus geras! Nors pirma jo dalis tradiciškai ne į temą.

Taigi, paros laiko kelionė autobusu iš Puerto Madryn į El Calafate (tradiciškai antrame autobuso aukšte ir pačiame priekyje). Autobusas atvažiuoja iš Buenos Airių ir jau vėluoja valandą, tad dar kelionės pradžioje atsiranda nedidelis nerimas, nes Rio Gallegos turiu persėsti į kitą autobusą, o laiko rezervas - 2 valandos. O dar Trelew mieste vairuotojai sugalvoja, kad reikia kaži ką pataisyti. Ką gi, sėdžiu patogiai, bet ne visai ramiai, ir stengiuosi nesikeikti žiūrėdama autobuse rodomą filmą. Šiaip reikia pastebėti, kad labiausiai vairuotojai mėgsta rodyti šaudymų ir gaudymų filmus, kažko gero beveik nepasitaiko, bet laiko praleidimui tinka. Deja, pasitaiko ir tokių, kuriuos pradėjus žiūrėti kyla vienintelė mintis - kaip prodiuseriams ateina į galvą leisti pinigus tokiam mėšlui ir kaip jie randa auditoriją tokiems "filmams". Ypač įsiminė du: "Scary Movie 5" ir "Kick-Ass 2". Tokiais atvejais jau susimąstai apie žmonijos ateitį... O kol kas, Trelew autoremonto dirbtuvėse, žiūrim vieną iš mano "mylimiausių" filmų - "Armagedoną". Tai filmas itin tvirtų nervų žmonėms, nes (tiems, kas nematė, pasakoju, o tiems, kad nebepamena, primenu) didžioji dalis jo yra apie tai, kaip amerikiečių kosminės misijos metu genda VISKAS. Pagrindinė mintis jį žiūrint, pasikartojanti kas kelias minutes, ir geriausiai išreiškiama angliškai, yra "Oh, for f***'s sake" (lietuviško atitikmens tinkamo nėra, būtų nebent kažkas panašaus į labai sustiprintą "jūs turbūt juokaujat" versiją). Tiesą sakant, nesuprantu, kaip amerikiečiai išvis paleido "Armagedoną" į platųjį pasaulį, nes ten pusės filmo veiksmas atrodo maždaug taip: "priklijuoju veidrodėlį, nukrenta durelės". Ir taip amerikiečiai skrenda gelbėti mus visus nuo sunaikinimo (be abejo, Žemę galinčio sunaikinti dydžio asteroidą jie irgi pastebėjo likus vos kelioms dienoms iki numatomo smūgio).

Žodžiu, po tokios nerviškai įtemptos kelionės pirmosios dalies, vis dėlto atvykstam į Rio Gallegos su valandos ir trupučio pavėlavimu, tad dar lieka laiko ir maktelėti kavos užkandant medialuna autobusų stotyje. Kaip tik ruošiasi išvažiuoti autobusas į Ugnies Žemę - nuo savo didžiosios kelionės laikų jau buvau ir pamiršus, kad tie autobusai atrodo kaip kokios riaušių policijos - su grotomis (Patagonijos vėjai, stepės akmenys ir neasfaltuoti keliai kitaip reikštų itin dažną poreikį keisti stiklus). Šiam autobusui išvykus atvyksta ir mūsiškis (be grotų, ta kryptimi keliai civilizuotai asfaltuoti). Ką gi, grįžtu į El Calafate.

Pakeliui autobuse:

Pagrindinė sugrįžimo priežastis - kelionė žymiuoju Ruta 40 keliu (jo dalimi nuo El Calafate iki Los Antiguos). Ruta 40 eina per visą Argentiną nuo šiaurės iki pietų, palei Andus. Bet kadangi numatomame kelionės pradžios taške yra ir nuostabusis ir didingasis, ir visaip kaip šauniausias ir įspūdingiausias Perito Moreno ledynas, nusprendžiu atvykti diena anksčiau ir dar kartą sugrįžti prie jo.

Pakeliui:

 Pasišildykim:

Pasišildykim 2:

Beje, tą dieną apturėjau dar vieną išskirtinį ir nepakartojamą įspūdį. Tik įsėdus į autobusą ir šiam pajudėjus suskambo tokia lėta lyriška melodija. Keista, pagalvojau, kažkaip neįprasta Argentinoje girdėti tokią muziką... hm, ir pirmi žodžiai skamba visai kaip lietuviškai... blin, čia Mamontovas! Nulėkiau aiškintis su vairuotoju, tas sakė aiškintis su gide. Pagalvojau, gal ji lietuvių kilmės, bet, pasirodo, tiesiog domisi pasaulio muzika, kažkada paskaitė kažkokį straipsnį apie Mamontovą, susirado dainų ir jai visai patiko. Sako, nieko nesuprantu, bet man labai gražu, aš tik tikiuosi, jis nieko blogo nedainuoja? Ta pirma daina, jei gerai pamenu, buvo "Į tavo rankas". Po to, beje, dar pagrojo ir "Palangos jūroj...". Įdomus jausmas važiuoti kažkur, jau ne per toliausiai nuo Antarktidos, girdint "Palangos jūroj nuskendo mano meilė..." :)

O kitą dieną iš pat ryto pradedu kelionę neaprėpiamomis laukinės Patagonijos platybėmis. Santa Cruz provincija, kurioje vyko ši kelionės dalis, yra vos ne 4 kartus didesnė už Lietuvą, o gyvena ten apie 300 tūkstančių žmonių, absoliuti dauguma jų - vandenyno pakrantėje, kur naftos gręžiniai. Taip kad keliaujant arčiau Andų, civilizacijos beveik nėra. Vienintelė išimtis - asfaltuotos ir asfaltuojamos kelio atkarpos. Turėjau dar laimės bent šiek tiek pakeliauti senąja neasfaltuota Ruta 40, bet panašu, kad greitai bus padengtos paskutinės atkarpos. Kai kas bus laimingi, kai kas gal nelabai. Faktas, kad kai kurie bendrakeleiviai skundėsi, jog važiuoji visą dieną, o aplink nieko (suprask, jokių gyvenviečių ar panašių civilizacijos apraiškų). O man kaip tik atrodo, kad važiuoji visą dieną ir aplink VISKAS - kalnai, ežerai, upės, ledynai, Patagonijos debesys...

 Akivaizdu, kad geresnis susisiekimas pritrauks daugiau žmonių į šį pasaulio kraštą. Beje, jau Los Antiguos vienas iš senųjų vietinių pasakojo, kad keliai asfaltuojami tikrai ne dėl turistų gerovės, o tam, kad būtų pagerinta infrastruktūra kasykloms (įskaitant aukso kasyklas). Kai paklausiau jo, kokia vietinių nuomonė dėl aukso kasyklų (jau anksčiau rašiau, kad iš vietinių žmonių pusės paprastai būna didelis pasipriešinimas aukso kasykloms, nes aukso išgryninimui naudojamos nuodingos medžiagos, kurios paskui patenka į vandenis), atsakymas buvo, kad vietinių nuomonė nieko nereiškia, nes tų vietinių čia labai mažai, o atvykėliai pasisako už plėtrą, nes tai jų darbo ir pajamų šaltinis.
Vairuotojai kiek atsargiai prognozuoja atvykimo į Los Antiguos laiką, kadangi vykstame pirmuoju sezono reisu (nuo balandžio vidurio iki lapkričio vidurio reguliaraus transporto šia atkarpa nėra), ir neaišku, kokia kelio būklė po žiemos. Būklė pasirodo nebloga ir atvykstame apie dešimtą vakaro. Išlipus autobusų stoty klausiu stoviniuojančio vyriškio, kur gi čia tas mano rezervuotas hostelis? Paaiškėja, kad jis ne taip jau arti, bet vairuotojai patys ten nakvoja ir laiko autobusą, todėl geriausia man būtų kraustytis atgal į autobusą ir važiuoti su jais. Pasiūlau prisijungti kartu atvažiavusiems dviem vokiečiams, dviem amerikietėms ir airiui, kurie neturi numatę nakvynės vietos, todėl visi su kuprinėmis sulipame atgal ir jau po kelių minučių įsikuriame šiltame kambaryje.
Vakarinis dangus Los Antiguos:

Visų kitos dienos kelionės kryptis - Čilė (išskyrus airį, kuris dar nežino, ką veiks ir kuria kryptimi keliaus). Aš ypatingai neskubu, nes vis tiek žinau, jog teks nakvoti Chile Chico prieš keliaujant toliau, todėl nusprendžiu pamiegoti. Amerikietės ir vokiečiai iškeliauja iš pat ryto. Kai pagaliau nusigaunu iki autobusų stoties ir sulaukiu mikriuko, jame sėdi tik vairuotojas čilietis, kažkoks jo a lia padėjėjas, vėliau dar įsėda viena čilietė. "Padėjėjas" atsisuka į mane, kažko paklausia su čilietišku akcentu, ir staiga, lyg žaibui trenkus, aš suprantu, kad nenoriu į Čilę. Ta proga primenu savo seną įrašą apie rytą, kai kažkada, 2010 metų pradžioje, grįžau iš Čilės į Argentiną:
Isvykimo ryta kaip ant sparnu, nors ir su didziule kuprine, nuskuodziu i autobusu stoti. Neklauskit, kodel, Cile grazi, o ypac Pietus, Patagonija, isvis pasakiska, bet Argentinoj kazkodel zalesne zole, zydresnis dangus, skaistesne saule :)
Taigi, išgirstu čilietišką akcentą ir iškart pradeda grįžti visi prisiminimai apie tai, kaip aš taip ir nesugebėjau pamilti Čilės (čia pagaliau prasideda dalis, apie kurią kalba pavadinimas). Kur jie buvo pasislėpę tada, kai aš planavau kelionę??? Dabar jie pamažu, bet labai užtikrintai pradeda lįsti iš atminties kertelių. O dar vairuotojas pradeda sukti ratus per miestelį, rinkdamas iš anksto užsiregistravusius keleivius. Aplink vis daugiau čilietiškos kalbos, o aš vis labiau gūžiuosi sėdynėje. Šalia sėdintis pagyvenęs vyriškis dar sugalvoja su manimi pabendrauti, ir aš, pirmą kartą per visas savo keliones šioje pasaulio dalyje, turiu perklausti viską, ką jis man sako. "Kaip?", "Ką sakėte?", galiausiai "aš labai atsiprašau, bet nesuprantu, ką jūs man sakote". Čiliečių ispanų kalba greita ir kapota, "nukramtytomis" žodžių galūnėmis, sunkiai suprantama. Kitose šalies dalyse dar ne taip ekstremaliai, bet čia pietuose, Patagonijoje, labai labai (gal žmonėms šalta normaliai išsižioti kalbant, o dar tie vėjai... bet, va, argentiniečiams nieko). Negraži kalba, o kartais, kaip šį kartą, ir visai nesuprantama. Pradeda į galvą lįsti įkyri mintis: "Ir aš leisiu savo pinigus ir savo laiką kažkur, kur visai nenoriu būti? Bet Čilės Patagonija tokia graži... Bet visas tas beveik tris savaites turėsiu būti tarp čiliečių, kurie, pripažinkime, man nemieli, nors tu ką..." Pamažu, bet užtikrintai, vairuotojui sukant ratus per Los Antiguos, pasijuntu lyg gabenama į laikiną, bet vis dėlto tremtį. Galiausiai dar kartą užsukam į autobusų stotį, ten randam airį, kuris, taip ir neapsisprendęs, kur važiuoti, nusprendžia ta proga irgi patraukti į Čilę. Surinkę pilną ekipažą patraukiame link sienos. Pernelyg neužtrukę pasienyje išsilaipiname Chile Chico. Patraukiu ieškoti man reikalingų autobusų "kontoros" (stoties čia nėra), kad išsiaiškinčiau, ar rytoj važiuos autobusas į Puerto Guadal. Išsiaiškinti reikia, nes ryt prezidento rinkimai, todėl gali būti visko. Kadangi atvykome per pietus, viskas uždaryta. Klausiu sutinkamų žmonių. Pasirodo, "kontoros" išvis nėra, reikia skambinti vairuotojui ir su juo tartis. Dėl to, ar važiuos ryt, nuomonės skiriasi. Pirmas sutiktas sako, kad tikrai nevažiuos, antras (norėjosi patikrinti pirmojo nuomonės teisingumą) - kad tikrai važiuos. Dar viena versija - važiuos, jei surinks bent 6 žmones. Jei nesurinks, nevažiuos. Ta proga vėl prisimenu ir atsitikimą iš savo ankstesnės kelionės, kai autobusas, turėjęs mane nuvežti iš Puerto Rio Tranquilo į Chile Chico, taip ir neatvažiavo, ir niekas negalėjo pasakyti, kada jis atvažiuos... Taip ir nuplaukė tada keltas į Coyhaique be manęs. Pamažu aiškėja, kad ta kelio atkarpa greičiausiai užkeikta... Beklausinėdami žmonių, pakeliui sutinkame mūsų pažįstamas amerikietes. Jų istorija originalesnė. Merginos norėjo nusigauti iki Puerto Rio Tranquilo, bet - surprise surprise - niekas nevažiuoja. Ryt nevažiuos, o kada važiuos - nežinia. Galima važiuoti su kelionių agentūra, bet dviem kaina kosminė, tad vienintelė jų viltis - kad atsiras daugiau norinčių. Maža to, kadangi čia pagrindinis informacijos perdavimo šaltinis yra vietinis radijas, jos kažkokiu būdu įsiprašė į ryto laidą, davė interviu ispanoangliškai ir paprašė paskambinti, jei kažkas planuoja važiuoti į PRT. Niekas nepaskambino. Vokiečiams pasisekė labiau, jie kitos dienos popietei nusipirko kelto bilietus į Coyhaique. Mes gi nusprendėme palaukti, kada po pietų atsidarys turizmo informacijos centras. Belaukdami (iš pradžių stovėdami-gulėdami prie sankryžos, po to sėdėdami ant centro laiptų) pradėjome lieti dūšią. Airis pareiškė, kad jam šiaip Čilė niekada nepatiko, ir Argentinoje jautiesi daug geriau, Argentinoje apskritai jautiesi gerai. Vienbalsiai "už". Aš pasakiau, kad ir čiliečiai, va, nelabai mieli žmonės. Vienbalsiai "už". Visiška betvarkė ir net šunys baisiai pikti. Mes su airiu šunų nesutikom, bet nedvejodami pritariam, nes kitaip ir negali būti :) Tada airiui kyla natūralus klausimas: "Kodėl mes apskritai nusprendėme važiuoti į Čilę?" Susimąstom. "Nes Čilės Patagonija nerealiai graži..." Bet, pasirodo, fantastiškas grožis dar negarantuoja meilės, mes visi sėdim baisiai nelaimingi ir norim atgal į Argentiną. Pagaliau atsidarius turizmo informacijos centrui, tampa aišku, kad dėl rytojaus perspektyvų niekas neaišku, o laukti iki rytojaus ar bent iki vakaro niekas nebenori. Išėję į lauką susižvalgome. "Važiuojam atgal?" Važiuojam. Gatvėj išsiaiškinam, kur mikriuko "stotelė". Paaiškėja, kad šalia interneto kavinės. Atvažiuoja mikriukas. Iš jo išlipa tas pats vairuotojas, kaip ryte. Atkreipiu airio dėmesį. Tas kažkodėl labai susinepatogina, ką anas apie mus pagalvos. Susimąstau, kad šiaip ir man reikėtų susinepatoginti (aš jam ryte spėjau pripasakoti, kaip aš čia planuoju keliauti visaip kaip), bet per daug džiaugiuosi dėl to, kad grįžtu į Argentiną (tik mintyse ruošiu kalbą pasieniečiams, kurios eilinį kartą neprireikia). Tad tiesiu taikymu varau link vairuotojo (airis bando slėptis) ir rėžiu: "Sveiki, mes nusprendėme grįžti į Argentiną". Reikia pripažinti, jis į mane pažiūrėjo laaabai keistai. Bet paskui Los Antiguos jį dar kelis kartus sutikau, vis pasisveikindavom, o kadangi galiausiai pasilikau vos ne savaitę, tai po to jis jau klausė "tu vis dar čia?".
Susisukome dar greičiau negu ryte ir jau neilgai trukus, išsišiepę iki ausų ir patenkinti, kulniavome gatve link hostelio.
Ir pabaigai trumpas pagiriamasis žodis litui. Prieš kelionę į Čilę užsukau į mažą parduotuvėlę Los Antiguos nusipirkti vandens. Pardavėjui paklausus, iš kur aš, o man atsakius, kad iš Lietuvos, anas pareiškė, kad kolekcionuoja monetas, ir paklausė, ar neturiu jam kokios lietuviškos monetos. Panaršiusi kuprinėje radau 2 litus ir padovanojau jam. Anas buvo baisiai patenkintas ir dėkingas. Po to, jau Čilėje airis papasakojo, kad anas buvo kažkada vėliau irgi ten užsukęs, ir pardavėjas jam labai mane gyrė, kad, va, kokia šauni mergaitė iš Lietuvos, padovanojo man monetą. Tada paklausė, ar airis neturi savo šalies monetos, kurią galėtų padovanoti. Airiui pasakius, kad pas juos eurai, ano entuziazmas kaipmat dingo. Pasakė "ai, neeee, nereeeikia". Taip kad štai, lito dėka, mane mini geru žodžiu Los Antiguos!

Gamta - visų namai (kol tavęs nepritrėškia jūrų dramblys)

Su šūkiu "Banginių niekada nebus per daug!" (priminimas - jų jau buvau mačiusi Kosta Rikoje) patraukiu į vėsesnes vietas, t.y. į pietus. Po -niolikos valandų kelionės autobusu iš Buenos Airių išsilaipinu Puerto Madryn - mieste ant Atlanto vandenyno kranto, netoli nuo Valdes pusiasalio, aplink kurį ir makaluojasi tie banginiai ir kelios orkos. O pusiasalio pakrantėse drybso jūrų liūtai (orkų šventiniai pietūs), jūrų drambliai beigi pingvinai.

Lapkričio mėnesį aplink pusiasalį jau likę tik banginiai vaikučiai ir jų mamytės (mamytės). Ankstesniais mėnesiais, kai susirenka daug banginių (ir kelia orgijas), juos galima pamatyti ir nuo pakrantės Puerto Madryn. O dabar jau tenka stiprokai pakratyti piniginę ir leistis į kelionę laiveliu. 

Pakeliui - pelėda nori būti gėle (paspaudę ant nuotraukos galite ją pasididinti) :)

Žemai - Puerto Piramides, iš kur išplaukia laiveliai:

Laivelius ant specialių priekabų nuo kranto į vandenį ir atgal stumia (traukia) traktoriai. Kiekvieną priekabą "kuruoja" atskiras šuo, lygiagrečiai einantis (po to brendantis) šalia, kol dar nosis virš vandens, ir pasitinkantis grįžtančius.

Komandos nariai (dar vienas - tolėliau):

Taigi - aš jau laivelyje, ir įdomu tai, kad priešingai ankstesnei ekskursijai Kosta Rikoje (ir kitų žmonių įspūdžiams iš kitų ekskursijų pažiūrėti banginių) čia netenka išklausyti neilgos, bet gana nerimastingai nuteikiančios, paskaitos apie tai, kad "negalime garantuoti, jog pamatysite banginius, nes (blablabla)". Tik pasakoma: "Būkite kantrūs, nežinome, ar juos iškart surasime".

Po apačia - banginiai :)

Tuo metu buvo išplaukę gal trys laiveliai, ir kiekvienas sau susirado po banginių porą! Ypač mažieji (čia turbūt reikėtų rašyti kabutėse) banginiukai yra labai smalsūs, bet mamos nuo jų nedaug atsilieka. "Mūsų" banginiukas vis suko ratus aplink ir po laiveliu (gal ir atsiprašau (o gal ir ne), beveik nefilmavau, nes labiau rūpėjo pačiai kuo daugiau pamatyt, o be to, nelabai ir išeina gerai nufilmuoti po vandeniu plaukiantį "kažką"). Tai čia jums tik linkėjimai uodega (foto ir video):

Susipažinkite su "mūsų" banginiais:

Deja, ne visi galėjo pasimėgauti naujų pažįstamų draugija - vienas kolega (žinoma, iš tų, kurie pradžioje labai reiškiasi) pragulėjo paslikas ant suolelio...

Atsisveikinę su banginiais patraukėme į svečius pas kitus pusiasalio gyventojus. Orkos, deja, buvo kažkur išvykę. O gal ir ne "deja", nes jei be kito toliau papasakoto įspūdžio dar būčiau pamačius orkų šventinius pietus, turbūt tikrai būčiau pasileidus klykdama nuo skardžio su kokiu harpūnu (įkvėpta protėvių su ietimis)...

Gyvenamoji vieta su vaizdu:

Skristi?

Ar neskristi?

Vietiniai plEEEžinasi:

Na, o paskutinėje dienos stotelėje turėjome iš arti apžiūrėti jūrų dramblių "gyvenvietę". Ir ką gi? Einu aš sau, grožiuosi vandenynu, žydru dangumi ir Patagonijos stepe, atkulniuoju iki "gyvenvietės", o ten žmonių būrys susispietęs kiek tolėliau. Na, ir kuo gi taip susidomėję kolegos keliautojai? Gal ten vandenyno bangose sinchronizuotą numerį atlieka jūrų drambliai? O gal elegantiškai mojuoja pelekais sugulę ant šilto smėlio? O ne, brangieji. Ten vienas jūrų dramblys sugalvojo nudobti mažą jūrų drambliuką!!! :( žodžiu, jį pasigavo ir užgulė savo tonomis. Ok, suprantu, natūrali atranka blablabla, bet žmonės!? rimtai? taip įdomu sustojus žiūrėti, fotografuoti ir filmuoti, kaip tas vargšelis kriokia??? Man tai labiausiai norėjosi nulėkti ir apspardyti tą drambliną bjaurybę. Žodžiu, supratau, kad iš manęs gamtininkė būtų nevykusi :) pasaulyje būtų daug apspardytų jūrų dramblių ir orkų su harpūnais tarpuakyje.
Greit nusprendžiau, kad jūrų dramblių man jau užtenka ir verčiau surengti šarvuočių fotosesiją tolėliau nuo kranto:

Kitą dieną keliauju susipažinti su patagoniniais Komersono delfinais (keistai man šis pavadinimas skamba, atrodo, kad jie Komersono nuosavybė, a lia Petraičio karvės) :) ir aplankyti magelaninių pingvinų gyvenvietę Punta Tombo. Autobusiukas pilnas, todėl man tenka garbė įsitaisyti priekyje, šalia gido ir vairuotojo. Ką tai reiškia Argentinoje, kas pamena? Tai reiškia, kad bus daug matės!!! Jau iki pirmojo sustojimo (valanda kelio) priplempiu tiek, kad pirmas klausimas iššokus iš autobusiuko uoste: "Greitai greitai, kur čia pas jus tualetas?" Tada paknopstom lekiu į laivelį (išplaukiam iš upinio uosto, todėl reikia spėti išplaukti ir sugrįžti per potvynį, laikas ribotas). Išplaukiam! Vėlgi, mano dideliam džiaugsmui, nėra paskaitos apie tai, ko galbūt nepamatysime, tik prašymas būti kantriems. Valio!
Uosto gyventojai - jūrų liūtai:

Pasak kapitono, delfinams įdomus plaukiantis laivas. Sustojus ir ramiai plūduriuojant jų susidomėjimas greitai dingsta. Kad visi delfinų lankytojai būtų super laimingi ir turėtų progos kaip reikiant pakrykštauti, į jūrą išplaukę du laiveliai sustoja lygiagrečiai ir pradeda spurtą. Delfinai prisijungia!

Toliau keliaujame pas pingvinus.

Autobusiukas visą kelią važinėja mini zigzagais. Iš pradžių galvoju, kad vairuotojas išsidirbinėja. Bet paaiškėja, kad tikroji priežastis - vėjas. Taigi, jeigu planuojate vairuoti Patagonijoje, prieš tai palankykite sporto salę, patreniruokite pečių ir rankų raumenis, tikrai pravers! Kartu paaiškėja dar vienas sėdėjimo priekyje privalumas - ne taip jaučiasi, kaip vėjas nešioja autobusiuką!
Vėjas (ir Argentinos vėliava):

Atvykus į Punta Tombo, instrukcija - neglostyti pingvinų, nebandyti jų paimti į rankas (sako, anksčiau žmonės neretai jų pasirinkdavo ir parsiveždavo, pavyzdžiui, į Buenos Aires kaip naminius gyvūnėlius), o jei eini takeliu ir matai, kad jį nori kirsti pingvinas - atsitrauki ir leidi jam praeiti.
Iš kitos pusės, iš pačių gidų kelis kartus girdėjau idėją, jog norint, kad žmonės kažko nedarytų, reikia jiems sakyti priešingai. Arba bent jau neišsakyti akivaizdaus draudimo. Nes žmogaus prigimtis tokia, kad jam norisi daryti tai, ką jam draudžia. Pavyzdžiui, Los Alerces nacionaliniame parke buvo informacinė lentelė, nurodanti, kad draudžiama išeiti iš pažymėtų takų, nes galite sutikti pumą. Tai parko reindžeriai tik ir traukdavo už pakarpų po krūmus klaidžiojančius floros ir faunos mylėtojus. Tada lentelę pakeitė. Dabar joje tiesiog surašyta, kaip elgtis, jei sutinki pumą. "Krūminėtojų" beveik nebeliko!
Ooo, pagundaaa...

Butas:

Atkreipkite dėmesį, kaip pingvinai sprendžia būsto sanitarinę problemą. Procesas vyksta taip: išlendu iš namų, paeinu porą žingsnių, apsisuku ir pliurpteliu:

Siesta:

Daugiabutis:

Prieš kelionę reikia impregnuotis:

Kelionė atgal į Puerto Madryn vyko su daina. Tiksliau, dainavom aš ir vairuotojas. Kiti bandė pritariamai šypsotis. Esmė tame, kad man pirmiausia reikėjo išmokti žodžius, todėl dar ir prieš "benefisą" (pakartotą tris kartus) kokį pusvalandį visi turėjo klausyti tą pačią dainą on and on and on (http://www.youtube.com/watch?v=rqB_31b99Jc). Visi labai džiaugėsi, kai pagaliau grįžom!
Vakarinis atoslūgis paskutinį vakarą Puerto Madryn:

Pirmyn (žemyn) į pietus!