antradienis, gruodžio 13, 2011

NEkaragva

Ne ne ne... Pries dvi dienas dingau is ten po kiek daugiau kaip 3 savaiciu ir planuoju nebegrizti... NEkaragvoje pirma karta supratau, kas tai yra kulturinis sokas!
Prisiklausiusi ispudziu, kokie ten nereali salis ir dar nerealesni zmones, su dideliu nekantrumu spoksojau pro lektuvo, savo propeleriukais birbinancio is San Salvadoro, langa i viena po kito pasirodancius Zemes "spuogus". Cia Cosiguina, iki 1835 buves didziausias Centrines Amerikos ugnikalnis (tarp 2 ir 3 km aukscio), tais metais padare viena didziausiu pasaulio istorijoje BUM!, apciaudejo visus nuo Meksikos iki Panamos, ir "susiprastino" iki 872 m...
San Cristobal, auksciausias NEkaragvos ugnikalnis (1745 m), leidzia pergalingus Nr. 1 dumus...
Bet neisijauskit! Stai cia yra pagrindinis ispudis, kuri issiveziau apie NEkaragva... Nuosirdziai bandziau "persiversti" i teigiama puse (norejau nusimuilinti jau po savaites), na o bet taciau, MANO NUOMONE, tai yra salis be perspektyvos, kur zmones ne "atsipute", o su poziuriu "o man dzin". Bent jau as neradau cia jokio isgirtojo vietinio draugiskumo (visiskai visiskai visiskai priesingai, nei Kosta Rikoje, is kur rasau, ir kur vos ne nuo pirmojo zingsnio zmones pasirode labai draugiski, smalsus ir pasirenge padeti, NEkaragvoje gi kazko klausiant paprastai susidurdavau su susiraukusiais zmogenais; beje, dar jiems budinga, pavyzdziui, uzsirioglinti ant saligatvio ir stoveti per visa ploti, ir neateis i galva pasitraukti, jei kas nors eina, ir daznai netgi nustebs, kai paprasysi, kad leistu praeiti; todel Kosta Rikoje, kai zmones pasitraukia i sali, man dabar kyla toks didelis noras juos apsikabinti ir padekoti :)), ir mano tolerancijos lygiui PER DAUG netvarkos. Stai sitoje nuotraukoje, pavyzdziui, yra tradicine autobusu stotis, t.y. turgus, kurio vienoje dalyje belekaip susigrude autobusai, kuriu isvykimo grafikus (jei tai nera reisas i Managva) zino tik tu autobusu vairuotojai... Leone bandziau susizinoti reiso Leonas-Matagalpa tvarkarasti turistu informacijoje salia centrines miesto aikstes - tai va, jie tokios informacijos NETURI! Teko kulniuoti i "stoti" - jusu ziniai, tas komplikuotas grafikas yra 7:30 ir 14.
Aaa, ir taip, sitie yra vietiniai autobusai. Mano dziaugsmui, su vistomis vaziuoti neteko. Taip pat mano dziaugsmui, siomis priemonemis vaziavau tik tris kartus, du kartus ispudis buvo visai nieko, o viena karta tragiskas. Gerai, kad pirmasis ispudis buvo is tu visai nieko. Ir, zinoma, negaliu atsidziaugti, kad transportavausi be savo didziosios kuprines, kuria buvau palikusi viesbutyje Leone - tiketina, kad buciau sunaikinusi DAUG nerviniu lasteliu. Taigi, pirmasis ispudis: ateinu i "stoti", is autobuso vairuotojo nusiperku bilieta, ir net gaunu bilieteli su nurodyta vieta! Aisku, birbinti 140 km ne pats didziausias malonumas, bet Matagalpoje praleidziu tik viena diena, pailsiu ir kita ryta as jau "stoty", pasiruosusi iveikti 30 km atkarpa iki Jinotega. Oooi... Ne tik kad tuos kilometru nuvaziavimas trunka 1,5 valandos, bet cia pajuntu ir tikraja chicken busu atmosfera (tik kad be vistu). Pirmiausia, ateinu i stoti pries pat autobuso isvaziavima ir matau, kad jis jau pilnutelis. Ka gi, nusprendziu nesigrusti, autobusai vaziuoja kas 30 minuciu, ir palaukti kito. Checheche... kol kas mandagiai stoviniuoju salia autobuso sustojimo vietos, likus 10 minuciu staiga susirenka MINIA, ir visi, tik privaziavus autobusui, ragais, nagais ir alkunemis susigruda vidun, i sedimasias vietas. Na ka gi, galvoju, pastovesiu, tuo labiau, kad zmoniu ne per daugiausia. Kur tau! Per likusias 10 minuciu autobusas prisigruda kaip silkiu statine. As sau ramiai stoviu salia savo kuprines, kuri padeta virsutineje lentynoje, kai atsigruda konduktorius ir mane nugruda per tris eiles tolyn, i priesinga puse, liepes vyriskiui su sunumi "pasiprastinti" ir priimti mane atsisesti. Mano nerviniu lasteliu sioje 30 km, bet 1,5 valandos atkarpoje butu zuve nepalyginamai maziau, jei sia atkarpa buciau iveikusi stovedama (ar kabedama), nes visa ta laika praleidau persisukusi, tarp stovincius ir kabancius zmones bandydama iziureti, ar kas nesiruosia islipti su mano kuprine :) po tos 1,5 valandos jauciausi ltg buciau keliavusi greiciau kokias 15! O kai is Jinotega ruosiausi keliauti i Esteli ir galvojau, ar pakeliui neuzsukus i San Rafael del Norte, suzinojusi, kad kelione iki SRDN trunka 1 valanda 15 minuciu, nusprendziau, kad tokioms kancioms saves daugiau nebepasmerksiu :) cia jums ne 4 valandos autobusu Meksikoje ir net ne 8 valandos autobusu Kolumbijoje - cia valanda 15 minuciu autobusu NEkaragvoje!!! Taip kad keliavau tiesiai i Esteli :) 70 kilometru - 3 valandos.
O marsrutais Managva-Leonas, Managva-Granada ir Esteli-Leonas transportavausi mikriukais, kurie neturi nustatytu isvykimo grafiku, o isvyksta, kada uzsipildo, kas neretai uztrukdavo apie valanda. Uztai kabuokliu nebuvo, vaziuodavo be sustojimu ir i centra, o ne i "stotis". Aisku, kaina prabangesne - 100 km kainuoja apie 5 litus :) taip, tiesa, NEkaragva pigi. Ir maistas skanus... Bet, pavyzdziui, kelioniu agenturoje skirtingomis dienomis gali nurodyti skirtinga isvykimo laika (net perklausus!) ir galima sekmingai likti be nusileidimo "zvyrlente" nuo Cerro Negro ugnikalnio... o ir siaip, teoriniu galimybiu susiorganizuoti ekskursija daug, o praktiniu... hmmm...
Vaziuojant autobusu pro langus beveik nepasizvalgysi, nieko idomaus. Dusas gali elektra pakratyti :) Cia karstas vanduo reiskia elektrine duso galvute (http://www.belizenorth.com/images/showerhead.jpg). Siaip jos populiarios daug kur, kad ir, pavyzdziui, Cileje, bet iki siol ne karto nebuvo nukraciusi elektra :) nieko rimto, srove nestipri, bet vis tiek...
Kas dar... Vietiniu meile parakui. Cia daug populiariau per sventes ne leisti fejerverkus, o tiesiog sprogdinti parako tubeles. Kadangi praleidau cia didziaja dali gruodzio, kuris yra labai sventinis (turbut didziausia salies svente yra gruodzio 7, kai jie svencia Marijos nekaltaji prasidejima (cia jums vietinis sventes hitas: http://www.youtube.com/watch?v=OQZTQV3Pwk0); beje, Marijos zeme save laiko jei ne visos, tai turbut absoliuti dauguma Lotynu Amerikos saliu; po to gruodzio 12 Gvadalupes Marijos svente, po to jau pasiruosimas Kaledoms), didziaja laiko dali vakarais jauciausi kaip per apsaudyma karo zonoje :) o dar, pavyzdziui, Leone kasdien 7 ryto ir vidurdieni kaukia sirenos :)
Bet nesinori taip blogai visko ir uzbaigti, nors butu visiskai imanoma... Nuotrauku beveik nedariau, realiai nelabai buvo kazkas, ka noretusi uzfiksuoti prisiminimui. Iki paskutines stoteles - Granados. Niekada nemaniau, kad amerikieciai gatvese man asocijuosis su teigiamais ispudziais :) po keliones NEkaragvoje - taip, bent jau Granados atveju. Cia ju nemazai ne tik kaip turistu, bet ir kaip gyventoju, gal del to miestas, bent centras, graziai sutvarkytas, o Garden Cafe apskritai niam niam rojus!!!

Granados stogai ir Mombacho ugnikalnis debesyje.


Pakeliui i Mombacho virsune - parko transportas.
Tikras debesu miskas (angl. cloud forest). Visa laika taip ir praleidom debesyje, i apylinkes vaizdu 0.

Uztai sutikom tingini!!! Kaip jam, labai aktyviai "belakstanti" sakomis ir kremtanti lapus. Gal galvojo, kad tamsu, tai naktis...


Masaya ugnikalnis. Sieringais dumais besispjaudantis krateris. Jame lizdus susisukusios papugos, taciau siuo metu ju nera, nes pries savaite zemiu nuosliauza uzverte krateri, ir sios vietines gyventojos kol kas nesiryzta grizti... Del tos pacios priezasties sutemus nesimato raudonai svytincios lavos... Na o bet taciau galima smagiai iskoseti plaucius vaikstant i pietrycius nuo kraterio, kur vyraujantis vejas nesa dumus. Patikekit!

Beje, saugumo sumetimais stovejimo aiksteleje automobiliai turi buti statomi priekiu i isvaziavimo puse. Nuo tada, kaip pries mazdaug 10 metu ugnikalnis eilinio suaktyvejimo metu aiksteleje buvusius automobilius uzmete akmenimis. Del nuosliauzos uzsidengus kraterius tiketinas naujas "paciaudejimas". O mokslininkai, su atlaidzia sypsena stebintys sio isdykelio isdaigas, kiek neramiai vis nukrepia zvilgsni i kitoje keteros puseje esanti jau misku apaugusi krateri, kuris tylus jau simtmecius. Mat kol anas nuolat nuleidzia savo gara, aname spaudimas is vidaus dideja...

Salia ugnikalnio dar aplankeme kelias siksnosparniu olas. Vienoje is ju, mazdaug 300 m ilgio, gyvena tiek siksnosparniu, kad kasnakt isskridimui jie sugaista apie pora valandu. Turistu atrakcija atrodo mazdaug taip: visiems isdalinami salmai ir prozektoriai. Atejus prie olos, kol gidas pasakoja ir visi su ijungtais prozektoriai, veiksmo nera, galima tik pabamdyti pasviesti vidun, paziureti, kiek ten ju kabo. O tada isjungiami prozektoriai, ir dispeceris duoda leidimus kilti :) aplink girdeti specifinis sparnu plazdejimas ir karts nuo karto koks juodulys prasvilpia pro nosi. Prisipazinsiu, ar pasislepiau uz vieno anglo, tai maciau tik pro sona svilpiancius juodulius. Aisku, ju sonarai cia veikia tobulai, ir nors musu buvo 8 gana ribotoje erdveje, nei vienas neatsitrenke :) tuo tarpu mieste teko viena vakara vaikyti viena trenkta siksnosparni su tv distanciniu pultu. Vienas toks pasimetes ileke i kiemeli ir pradejo lakstyti nuo sienos iki sienos, niekaip nesuprasdamas, kur gali "nusileisti", trankytis i sienas, ir galiausiai, jau visiskai trenktas tiesiogine to zodzio prasme, pradejo sukiotis salia televizoriaus. Tai teko pasimosikuoti...
Ir pabaigai. Obuoliai cia parduodami vienetais. Importuoti is JAV. Kainuoja 2-4 litai uz vieneta. Obuoliu artimiausiu metu nevalgysiu...
NEkaragvos dalis vis delto baigesi itin gerai - i San Chose atvykau beveik 1,5 valandos anksciau nei numatyta pagal grafika, NEkaragvos pasienyje sugaisusi 45 minutes, o Kosta Rikos, iskaitant muitine, 15...

šeštadienis, lapkričio 26, 2011

Karibai be piratu

Nereali savaite Tulume, Meksikos Karibu pakranteje...
Isikrausciau i toki dziungliu nameli 2 km uz miesto ir apie 1 km iki juros... I kambario kaina ieina ne tik kasdien kitokie pusryciai su svieziai spaustu vaisiu sultimis, vaisiais kokosu padaze ir karstu patiekalu, bet ir dviratis plius spyna, liemene ir ciklopas, o uz mazdaug 7 litus galima issinuomoti nardymo kauke, ka as, be abejo, ir padariau :) kadangi mano, kaip dviratininkes, karjera baigesi pries nemazai metu, apsidziaugiau, kad dviraciai cia "senobiniai", t.y. be begiu ir stabdomi pedalais :) todel svarbiausia buvo pasiryzti pirma karta pajudeti is vietos ir nuvaziuoti pirmuosius simta metru. Dienos pabaigoje jau jauciausi, lyg kasdien dviraciu vazineciau :) tiesa, po pirmu 5 kilometru kojos buvo pradeje kiek priestarauti, bet veliau nusiramino, ir kita ryta taip pat apie save nebeprimine...
Be zmogiskuju seimininku cia seimininkavo trys sunys, keturios kates irrr - vietos zvaigzdeeee - Oskaras!!! Lietuviskai jis lyg ir vadintinas ilganosiu meskenu. Zodziu, gime Oskaras kazkur aplinkiniuse medziuose, bet per viena liuti buvo "isplautas" is gimtojo lizdo :( ir seimininkai apsieme ji globoti. Mano pirmas susitikimas su Oskaru buvo mazdaug toks: ka tik atvykus sedziu prie stalo, kalbu su seimininke, staiga matau tarp stalo ir mano kojos belendancia iiilgaaa smalsia nosi :) Ooo, sakau, o cia gi dabar kas? Pasirodo, tradiciskai pazintis su Oskaru prasideda netiketumo ir nuostabos klyksmu, ir seimininke labai nustebo, kad as tiesiog susidomejusi emiau tyrineti smalsiaja nosi (o ji mane). Per kelias sekundes ta nosis ir jos pridejininys jau apsisukiojo aplink rankas, kojas, ausis, dantukais ir naguciais patikrino, ar valgoma, ir nudume ieskoti naujos aukos. O siaip paprastai, seimininkes pasakojimu, prisistatymas vyksta efektingiau :) paprastai Oskaras apsireiskia vedziojant svecius po teritorija. Viskas vyksta mazdaug taip. Vaiksto zmogeliai, staiga medziu lapija pradeda siubuoti ir brasketi, seimininke sako: O, Oskaras, susipazinkite; o zmogeliai paklaikusiais zvilgsniais tarp lapu bando iziureti ta medzius siubuojanti monstra :) beje, kol pabaigem kalba su seimininke, Oskaras igudusiais judesiais atsisege mano kuprines uztrauktuka ir sekmingai tikrino jos turini :)
Tradicine diena budavo mazdaug tokia: is ryto mindavau iki kokio nors cenote (tokios vandens uzpildytos olos su stalaktitais/stalagmitais arba be ju, o po pietu, kai saule nebe taip kepindavo - prie juros. Beje, kelis kartus tuose cenote visai susalau, vanduo ten toks lietuviskai vesokas... Siaip daugiausia cia atvaziuoja tikrieji narai, kurie lenda gilyn i olas. Vaizdelis idomus: pavirsiuje pluduriuoja tokie pluduriuotojai, kaip as, su kaukemis ir vamzdeliai, o po jais plaukia narai :) na, o mes, pluduriuotojai, pakise galvas po vandeniu, naudojames iplaukianciu naru prozektoriu sviesa ir bandom isispoksoti i olos giluma :)
Gran Cenote, 3,5 km uz Tulum:
Iplaukiantys narai:
Casa Cenote, 7 km uz Tulum. Atviras cenote, visai salia juros, susisiekia su ja, todel galima pamatyti juriniu zuvu. Stalaktitu/stalagmitu cia nera :) uztai yra magroves ir yra srove, todel labai dziaugiausi, kad issinuomojau gelbejimosi liemene, nes be jos tikrai nebutu uzteke nei kantrybes, nei jegu nuplaukti toliau kaip kokius 20 metru :) o sio cenote ilgis gal kokie 300 metru... kadangi jis atviras, tai vanduo visai nesaltas, o del saules ir prozektoriaus nereikia. Bet del to, kad susisiekia su visai salia esancia jura, kai si banguoja, matomumas gali buti nekoks... man pasiseke!!!

Cenote Dos Ojos, 12 km uz Tulum (mynima greitkeliu labai palengvina pravaziuojantys autobusai ir sunkvezimiai) :)
Sviesa tunelio gale :)
Pluduriuotojai :)



O cia tradicine popiete :)
Dar su australe Chantelle buvom nuvaziave (si karta autobusu) iki Akumal, kur galima pamatyti juriniu vezliu. Bet bliamba bliamba, plaukioja tai jie kokie 100 metru nuo kranto, o gelbejimo liemenei ir/ar plaukmenims pinigu pagailejau, tai teko plaukti ir keiktis :) mintyse, aisku, kad vandens neprigerciau :) zodziu, metodas toks: nusiziuri, kur pluduriuoja su ekskursija isplaukusiu turistu grupele ir varai ten. Ne veltui juk jie ten pluduriuoja :) o vezliai jega!!! Atrodo, tokie letapedziai ant kranto, o jau elegancija po vandeniu!!! Paspoksojau ties viena grupele, nuplaukiau iki kitos, ten gidas dar parode raja, o tada jau vel su keiksmais (iskaitant vezliams, ko jie plaukioja taip toli) atgal i kranta :)

šeštadienis, lapkričio 12, 2011

Ach, tie majai...

Viena is nemazo skaiciaus mano viesnages San Cristobal de las Casas dienu teko garbe apsilankyti keliuose is maju tiesioginiu palikuoniu - tzotziliu - kaimuose. Idomiausias is ju - San Juan Chamula. Is pavadinimo galima spresti apie tradicine krikscionybes itaka siai vietovei. Vis delto siuo atveju si itaka ne itin tradicine, taciau tikrai isskirtinai idomi... Indenai, kaip zinia, zmones isdidus. Pripazine pralaimejima uzkariautojams ispanams, jie sutiko priimti ir siu tradicijas, taciau pritaike jas savaip... kad neizeistu proteviu ir islaikytu rysi su jais...
Aisku, butina pasakyti, kad kai kurie maju ir krikscioniu tikejimo elementai netgi sutapo. Pavyzdziui, majai nuo daug senesniu nei krikscionys laiku garbino kryziu. Taciau maju kryzius nebuvo skirtas nukryziavimui. Jis simbolizavo keleta dalyku - kapokmedi (isp. ceiba), kuris, maju tikejimu, laiko Visata (labai daznai maju kryziai puosiami, o kartais beveik visiskai paslepiami medziu sakomis), Saule, kaip gyvybes kureja ir palaikytoja (horizontali dalis zymi Saules kelione is rytu i vakarus, vertikali - zenita), ir pacia Visata, kuri maju pasauleziuroje buvo vaizduojama kaip rombas, o kartu simbolizavo keturias pasaulio salis. Maju kryzius negali buti statomas tiesiogiai ant zemes, be to, ne kiekvienas norintis siuose indenu krastuose gali pasistatyti kryziu - jie statomi tik specialiai parinktose vietose.
Kapinese kryziu statyti galima. Is tiesu, tai netgi vienintelis leidziamas kapo papuosimas. Visos kapines nuklotos pusu spygliais - jie kokiu 10 cm ilgio, todel atrodo kaip zole. Sygliais dengiamos ir baznycios grindys - jie simbolizuoja zeme ir atskiria nuo pozeminio pasaulio. Kapinese balti kryziai statomi mirusiems vaikams ir nescioms moterim, zali/melyni (majai ir zalia, ir melyna spalvas vadina vienodai) - paaugliams ir jauniems zmonems, juodi - senyvo amziaus mirusiesiems.
Salia kapiniu stukso senosios San Juan Chamula baznycios, sugriuvusios per zemes drebejima, griuvesiai. Sventuosius, kurie tuo metu buvo sioje baznycioje, vietiniai perkele i naujaja, taciau jiems neatleido uz tai, kad neatliko savo pareigos - saugoti baznycia. Del to, nors sie ir stovi baznycioje, per procesijas jie neisnesami i gatves, maza to - is ju atimtos sielos, ant krutiniu pakabinant veidrodzius. Kad sie sventieji labai nesupyktu, kartkartemis jiems uzdegama viena kita zvakele, taciau siaip jie niekinami...
Baznycioje fotografuoti griezciausiai draudziama, tad si nuotrauka is google. Rytu puseje - altorius, vakaru - pagrindines durys. Jos visa laika uzdarytos, kadangi vakaru puse, kur leidziasi saule, turi buti tamsi. Pietu puseje yra vieninteliai du dideli baznycios langai, apsvieciantys siaurine - Saules zenito puse. Pati pietine puse, simbolizuojanti nakti, yra sukaupusi visus neigiamus, vietiniu manymu, elementus - krikscioniska kryziu, kelis paveikslus ir krikstykla. Taip, misios sioje baznycioje nevyksta, o atskiru miesto bendruomeniu paskirtu specialiu "sargu" paskirtis - ne tik priziureti tvarka baznycioje, bet ir... saugoti ja nuo kunigo. Kunigas cia ileidziamas tik sekmadieniais, kriksto sakramentui - vieninteliam is tzotziliu pripazistamu krikscionisku sakramentu. Kunigas, ju teigimu, uzurpuoja baznycia, tampa tarsi jos seimininku, o baznycia turi priklausyti bendruomenei. Todel sioje baznycioje tiesiog kiekvienas ateina, kada pageidauja, su savo prasymais ir maldavimais, zvakemis ir gerimais, savajai maldai... Beje, i "normaliaja" krikscionybe atsiverte bendruomenes nariai isvejami ir paprastai apsigyvena San Cristobalio lusnynuose...
O baznycioje viskas vyksta taip. Kiekvienas atejes prasistumdo spygliusir tiesiog ant grindu susistato savo zvakes (kiekvienas prasymas turi atitinkama zvakiu skaiciu - skirtingu dydziu ir spalvu), kai kurie atnesa ir vietinio alkoholio arba kokakolos - negalavimams nuplauti ir Dievui bei sventiesiems "pagridyti". Anksciau vietoj kokakolos buvo naudojamos cukranendriu sultys - siais laikais paprasciau nupirkti kokio gazuoto gerimo...
Beje, ir patys sventieji, nors turi krikscioniu sventuju vardus, vietiniams labiau simbolizuoja ju protevius, net aprengti pagal vietines tradicijas.
Chamula isvertus reiskia "vieta, kur daug vandens". Del to vietiniai garbina sv. Jona krikstytoja, ir altoriuje stovi ne Jezus, o butent sv. Jonas. Del sios priezasties ir krikso sakramentas pripazistamas, nors krikstykla ir stovi "blogojoje", pietu puseje, kadangi pats sakramentas indenams vis dar siejasi su uzkariavimu ir pazeminimu...
Baznycios isore galima fotografuoti be problemu - ji krikscioniska, todel vietiniams beverte...
Cia nufotografavau atviruka, todel kokybe nekokia:
Beje, gido - taip pat maju palikuonio - patikinimu, 2012 metais pasaulio pabaigos nebus! :) Jo teigimu, sis teiginys - tai kitu saliu tyrinetoju interpretacija, majai to niekada nesake, o 2012 metais tiesiog turetu pasibaigti vienas didelis astronominis ciklas. Valio!!! :)

pirmadienis, lapkričio 07, 2011

Oachakos apylinkiu grozybes

Si karta - beveik be aprasymu... Aprasineti nera ka, uztenka ir nuotrauku :) Taigi, ka spejau aplankyti Oachakos valstijoje:

Monte Alban ("Baltasis kalnas") - senoji zapoteku sostine, ikurta ant diiidelio vieniso kalno, nuo kurio atsiveria tobulas visu apylinkiu vaizdas...El Tule medis (meksikietiskas kiparisas) - turbut storiausias medis pasaulyje. Diametras - 14 metru, aukstis - 42 metrai, amzius - daugiau kaip 2000 metu.Badau sutalpinti visa medi i objektyva :)Dar vienas bandymas :)Pakeliui i Hierve el Agua - is kalcio karbonato susiformavusius darinius, kuriu vienintelis atitikmuo pasaulyje yra Pamukaleje, Turkijoje.O cia visai ne krioklis, o irgi "druska". Iki tol, kol to nezinojau, buvau isitikinus, kad visi siulo aplankyti kriokli :)
































Ant "krioklio" virsaus.