2015 m. birželis, kažkur virš Šiaurės jūros
Avialinijų žurnalai man yra toks daiktas, kurį peržiūri "dėl visa ko". Paprastai jų įdomiausia dalis būna skrydžių žemėlapiai ir lėktuvų parkas :) Bet kartais atrandi ir perliukų. Taip atsitiko ir tą kartą - pakeliui iš Škotijos avialinijų žurnale atradau straipsnį apie Barra salą Škotijos Outer Hebrides salyne (tai Išoriniai Hebridai, sako wikipedia), ties šiaurės vakarų Škotija. Didžioji šios salos atrakcija - oro uostas, kurio kilimo-tūpimo taku yra per atoslūgį nusausėjanti įlanka. Tai vienintelis pasaulyje tokio pobūdžio oro uostas, priimantis reguliarius skrydžius. Į Barra iš Glazgo skraidina Loganair, o bilietus įsigyti galima Flybe avialinijų interneto svetainėje (http://www.flybe.com/). Skrydžių grafikas priklauso nuo potvynių ir atoslūgių laiko. Ir kaipgi aš galėčiau ten nenuvykti?!
2016 m. rugpjūtis, Glazgo oro uostas
Jau. Manęs jau laukia...
Po beveik 3 valandų atidėliojimų skrydžiai buvo atšaukti dėl nepalankių oro sąlygų. Na, bent jau ne nuo rytinio skrydžio teko laukti...
Avialinijų biuras informavo, kad visos vietos skrydžiams į Barra išpirktos savaitei į priekį, todėl jie gali pasiūlyti arba kelionę rytoj autobusu+keltu, arba pinigų grąžinimą. Kiek pagalvojus, gal čia man važiuot į kokį Edinburgą, visgi nusprendžiau, kad tai kainuos daugiau laiko ir pinigų, tad pasirinkau kelionę į Barra. Nors avialinijų pasiūlymas reiškė, kad vietoj 1 val. 20 min. skrydžio sugaišiu visą dieną kelionei - 1,5 val. autobusu iki Oban ir 5 val. keltu iš Oban į Barra. O iki rytojaus gavau nakvynę oro uosto Holiday Inn, su vakariene ir pusryčiais.
Mano kelias iki Glazgo, beje, irgi buvo ilgas ir vingiuotas. Wizzair, skraidinę tiesiogiai iš Vilniaus į Glazgą, nusprendė, jog nuo rugpjūčio 1 jie ten skraidyti nebenori. Teko prašytis į Ryanair, kurie skrenda iš Rygos. Įsiprašiau.
Kitą rytą vienintelius du žmones, pasirinkusius kelionę, o ne pinigų grąžinimą, 15 vietų mikroautobusu vairuotojas nugabeno iki Oban. Ten sėdome į didžiulį 5 denių keltą. Tokiam, atrodė, jokios audros nebaisios. Atrodė tol, kol neišplaukėm į atvirą jūrą. Kai rodo per TV ar filmuose vaizdus, kaip laivo pirmagalis kyla ir tėškiasi tarp bangų - ir mūsų keltas taip kovojo! Laikiau už jį kumščius.
Blogiausias dalykas, ką galite daryti tokiu atveju, yra skaityti knygą (iš patirties sakau). Po kokių 5 minučių vestibiuliarinis aparatas pradėjo "lūžinėti". Laimei, priešais buvo TV, per kurį transliavo Rio olimpines žaidynes. Žiūrėjimas tiesiai, o ne žemyn, išgelbėjo, ir Barra pasiekiau nepraradusi rūkytos lašišos sumuštinio, kurį, pagal mikroautobuso vairuotuojo rekomendaciją, įsigyjau kioskelyje prie Oban keltų terminalo, pardavinėjančiame ne tik šį gėrį, bet ir daug kitų šviežių jūrų bjaurybių patiekalų.
Vajzdzialis jau atplaukus į Barra (keltas ir Kisimul pilis):
Tas paprastas salos gyvenimas
Barra saloje pasiklysti sunku. Ji nepilnai 60 kv. km ploto, pagrindinis kelias išdidžiu numeriu A888 eina aplink salą ratu. Šiaurinėje pusėje yra miestelis Northbay, o pietinėje... ot ir ne, Castlebay. Kai turi įlankoje pilį, gali "rodyti nosį" savo kaimynams, kurie gali pasigirti su tuo, kad jų įlanka "į šiaurę" :) Castlebay yra pagrindinis salos miestelis, į jį atplaukia "didieji" keltai iš žemyninės Škotijos ("mažuoju" keltu iš Ardmore šiaurėje galite persikelti į Eriskay salą). Čia viskas paprasta: nuo kelto į dešinę - turistų informacijos centras, bažnyčia, paštas ir pora restoranų (jie, beje, atsidaro 11 val., tad pusryčių nesitikėkit), į kairę - vienintelis Castlebay hostelis (Dunard Hostel, 5 min. pėsčiomis) ir vienintelis salos prekybcentris "co-operative" (tokia vieno X Maxima; 10 min. pėsčiomis).
Apsistojau Dunard hostelyje (lova - 18 svarų, atskiras kambarys (be vonios kambario) - nuo 40 svarų). Jei galvojat apie viešbutį, planuokit nuo 100 svarų už kambarį.
Pusryčiai - iš vakaro apsipirkus "prekybcentryje" pasiruošti savarankiškai arba kurio nors viešbučio restorane, kurie paprastai iškabose didelėmis raidėmis skelbia, kad priima "non-residents" (kiti restoranai ir kavinės atsidaro 10-11 val.).
Kulinarinių šedevrų verčiau nesitikėti, maistas čia super paprastas. Kiek išsiskiria vienas iš restoranų Castlebay "po dešine", nes siūlo indiško maisto, ir, be abejo, oro uosto kavinė - dėl vaizdo pro langą (kavinė dirba iki 17 val.).
Kaip susiorganizuoti savąjį "Barra Challenge"
Kadangi vieną dieną praradau, teturėjau vieną pilną dieną salai apžiūrėti. Turint daugiau laiko (pvz., 3-4 dienas) vieną dieną drąsiai galima skirti kelionei pėsčiomis po Castlebay apylinkes, dvi dienas - pasivažinėjimui dviračiais aplink salą, pusdienį ar dieną - pasiplaukiojimui baidarėmis.
Viena diena visai salai dviračiu - kiek ekstremalu, nebent esate dviračių entuziastai. Kad geriau įsivaizduotumėt, apie ką kalbu - pirma įkalnė išsukus iš dviračių nuomos punkto puošėsi skaičiais "12%". Mano mintis ją pamačius - "Oi, aš padariau DIDELĘ klaidą...".
Dėl dviračių. Castlebay yra du nuomos punktai: vienas prie "prekybcentrio", kitas - kiek už miestelio, pasukus į Vatersay salos pusę (dar kokios 10 min. už "prekybcentrio"). Pastarajame - Barra Bike Hire (oficialiai) arba pas Tony ir Kay (visiems žinomai) - kokybiškesni dviračiai. Nuomos kaina visai dienai - 15 svarų, už kiekvieną paskesnę dieną - 10 svarų. Ir dar turite galimybę palakstyti po pievą ir pasigalynėti dėl kamuolio (likučių) su jų hiperaktyviu šunimi Scooby, kol šeimininkai renka jums dviratį, šalmą ir kitas gėrybes. Scooby 13 metų, bet, pasak Kay, jie vis dar laukia, kol šis suaugs:
O tada, ties jau minėta 12% įkalne prasidėjo mano pirmoji "Barra challenge rungtis" - 10 valandų kelionė dviračiu, pirmiausia į Vatersay salą, tada - išdidžiuoju A888, su nusukimu į oro uostą ir Eoligarry. Ką galite pamatyti Barra? Kalvas ir klonius, tropinio žydrumo vandens (kai išlenda saulė) įlankas ir balto smėlio paplūdimius. Ir avis. Daug avių. Mano mylimųjų kailiniuotųjų Scottish Highland karvių čia, deja, nėra :(
Didžioji dalis kelių - vieno automobilio pločio, su daugybe "kišenių" prasilenkimui.
Vatersay:
"Kišenė" su vaizdu:
Grįžus į Barra, priešais - Vatersay:
Eoligarry:
Likusioj A888 daly tą dieną nefotografavau, nes planavau kitą dieną ten eiti pėsčiomis iš Castlebay į oro uostą. Beje, patarimas: A888 visgi geriau važiuoti prieš laikrodžio rodyklę, nes rytinėje pusėje yra didžiausia salos įkalnė - ne tiek statumu, kiek ilgumu. Ir dienos pabaigoje ji pribaigia... O dar išlenda koks škotas pro langą ir išsišiepęs sako: "Žinai, jei dviratį mintum, o ne stumtum, užkiltum greičiau!". Atsakymo jam versijos, išsakytos mintyse, nekonkretizuosiu, o garsiai padėkojau už pasiūlymą ir pažadėjau kitą kartą jį išbandyti, bet tik ne tądien.
Vakare jau nebebuvau tikra, ar kitą dieną eisiu pėsčiomis į oro uostą...
Bet išaušo kitas gražus rytas, kojos pasakė "einam", tai ir aš kartu.
Pati idėja eiti pėsčiomis kilo iš to, kad išskristi turėjau sekmadienį, o tą dieną nevažiuoja autobusas. Tai reikia arba kviestis 1 iš 3 salos taksi, arba kulniuoti 13 su trupučiu kilometrų. Aš vaikščioti mėgstu, daugiau veikti nėra ką, nelija, taip kad pasirinkimas aiškus.
Keliose vietose teko truputį pavaikyti "moškes", bet šiaip kelionė praėjo be trikdžių, su stabtelėjimais užtrukau apie 3 valandas. Įspėjimas: šiaurės vakarų Škotijoje gražiomis vasaros dienomis, ypač liepą ir rugpjūtį, galite turėti problemų su "moškėmis", joms ten patinka; ir jūs joms patinkate. Yra toks "moškių" prognozių puslapis: https://www.smidgeup.com/midge-forecast/ ; jį reikia interpretuoti taip: jei prognozė gera, GALI BŪTI gerai, o jei prognozė bloga - BUS blogai.
Pakeliui:
Meninis intarpas apie "island hospitality"
Turi britai tokį terminą - island hospitality - salos (jos gyventojų) svetingumas. Jei lankysitės Barra, tikrai turėsite galimybę jį patirti. Aš kalbu ne tik apie tai, kad jums mojuos, ir jūs turėsite "atmojuoti" automobiliuose važiuojantiems žmonėms, ir sveikinsitės su visais sutiktais. Ne. Pavyzdžiui, Dunard hostelyje pagrindinės įėjimo durys yra nerakinamos. Jei jums reikia pasislėpti nuo lietaus - užeikite. Norite nusiprausti po dušu - prašom, tik palikite 2,5 svaro prie įėjimo stovinčiame stiklainyje su užrašu "Honesty jar" ("Sąžiningumo stiklainis"). Ten, beje, galite palikti ir pinigus už nakvynę, jei tuo metu hostelyje nėra nieko iš šeimininkų (o jų dažniausiai ten ir nebūna).
O jei keliaujate link prieplaukos iš kurios išplaukia keltas, palaukite, kol jis išplauks. Kitaip jis greičiausiai grįš, dievaži, jis GRĮŠ. Kai aš myniau su vėjeliu į Ardmore, iš jo kaip tik buvo beišplaukiantis keltas į Eriskay. "Reik prilėtint", pagalvojau, "dar pamanys, kad į keltą skubu". Ramiai atmynusi iki prieplaukos (keltas atsišvartavęs jau sukosi kelionei) sutikau britų šeimyną, kurie irgi ten buvo šiaip sau, užsuko bevažinėdami po salą automobiliu. Pakalbėjom apie orą (obviously) ir staiga pastebėjom, kad keltas grįžta. "Jie kažką pamiršo?" Keltas iš lėto įsukinėjo atgal į prieplauką. "Kažin ko jie grįžta?" Stovėjom ir žiūrėjom. Tuo metu nuo kapitono tiltelio lauk išlindęs žmogus sušuko: "Tu plauksi?" "Ne ne!!!", pradėjom šaukti mes ir mojuoti rankomis. "Ačiū!" Per šiokį tokį šoką tik kiek vėliau sumąsčiau, kad neprošal būti ir padėkoti :)
Skrydis
Šis įvykis ypatingą įspūdį padarė tiems britams, kuriuos sutikau prieplaukoje. Pasirodo, aš su jais skridau tuo pačiu lėktuvu, tai sutikau juos vėl oro uoste. Kavinėje-registracijos salėje jie visiems pasakojo: "Įsivaizduojate, jie SUGRĮŽO! Jūs įsivaizduojate?"
Atvyksta "laineris":
Registracija į skrydį daugmaž įprasta, saugumo patikra vyksta jau laipinant į lėktuvą, ją sudaro praėjimas pro pareigūną ir pasisveikinimas. Tada oro uosto darbuotoja visus keleivius (15) palydi iki lėktuvo Twin Otter. Lipant į lėktuvą ir einant link vietos svarbiausia niekur netrinktelėti galva.
Aš sėdėjau prie avarinio "išlindimo", kitaip jo pavadinti neišeina. Evakuotis iš šio lėktuvo tektų horizontalioj padėty ir šonu. Ir ne kiekvienas tilptų...
Skrydis iš Barra buvo puiki atrakcija, gaila tik, kad visą kelią buvo debesuota. Pakilimo vaizdai nerealūs, "takas" turėjo kelis kupstelius, bet šiaip jausmas kaip važiuojant įprastu taku. Ir dar, aišku, gaila, kad nepavyko patirti nusileidimo. Bet galbūt tai yra priežastis grįžti :)
