Kelios dienos Valparaiso. Super miestas, likau suzaveta i kalvas lipanciu spalvotu nameliu, senoviniu funikulieriu, Ramiojo vandenyno rytiniu ruku, kurie rytais kaip reikiant pasaldydavo smegenis, o po pietu issisklaidydavo, atverdami zydra dangu be jokio debeselio, zuvedru klyksmo, is kurio taip aiskiai galima suprasti, kaip toli esi nuo slegiancio Santjago smogo...
Rytas:
Popiete:
1887 metais pradejes veikti funikulierius Cordillera, nuolydis - 70 laipsniu:
Valparaiso - laidu karalyste:
Avokadai avokadai avokadai! Gudziausiame Ciles uzkampyje gali negaut kokio obuolio, bet garantuotai gausi avokada! Niam niam niam
Kokios baaaaaaangos:
Caleta Portales, toks mazas uostas neuostas pakeliui is Valparaiso i Viña del Mar. Tai tokia vieta, kuria naudoja zvejai kaip uosta savo nedidelems valtelems. Kiek ten pauksciu!!! Pakeli galva ir matai ne dangu, o zuvedru burius:
Kita klientura:
Galiausiai dar isiroviau i kazkokia Ciles armados teritorija, kur sargybinis maloniai leido nufotografuoti sita apkakota uola su ant jos tupinciais pauksciais ir vietos zvaigzde - juru vepla (kaireje, sone), kuris ten visaip raivosi ir muojuoja pelekais:
Taigi po siu keliu dienu seke kelione per Atakamos dykuma - smelis ir akmenys, akmenys ir smelis. Smelis... akmenys... akmenys... smelis... Vaziuojant autobusu, toks vaizdas lydi 2 dienas!!! Grizt nebenoriu. Linksmoji dalis: uzrasas ant vieno didelio akmens - "Sasha, Tania, Igorj, Belorusj" ir filmai autobuse. Ypac sulotynoamerikonintas igarsintas vertimas i ispanu kalba, kai subtitrai (irgi ispanu kalba) tiesiogiai vercia angliska varianta. Pavyzdziui (is dvieju skirtingu filmu): subtitrai "Ar cia Micke Rourke?", balsas "Ar cia Ricky Martin?"; subtitrai "Negalvok, kad esi Whoopi Goldberg", balsas "Negalvok, kad esi Shakira" :) apturejau dziaugsmo ir padekoti (mintyse) filmo "Pasipriesinimas" kurejams, kurie filmo pabaigoje dekoja Vilniaus gyventojams :) taip taip, tokius filmus irgi rodo autobusuose. O pagrindine keliones "zvaigzde" - pilnatis virs Atakamos. Cia tai jau vaizdelis ispudingas...Galiausiai nusibasciau i pacia Ciles siaure - i Arica (labiausiai isimines dalykas - juodi pauksciai palmese, kuriu ne gieda, o riaugeja :)). Bet ne tam, kad nuvaziuociau i Peru apsipirkti, o tam, kad aplankyciau Lauca nacionalini parka. Norejau padaryti tai normaliuoju budu, t.y. per kelias dienas, nes Arica yra juros lygyje, o parkas 4,5 km aukstyje!!! Bet, pasirodo, visi kiti yra trenkti ir vaziuoja tik i vienos dienos ekskursijas. Taigi teko ir man isklausyti tokia instrukcija: is vakaro jokio alkoholio (kaip tik po sitos frazes taaaip uzsimaniau alaus...), jokiu pieno produktu (kaip bebutu keista, ledu neuzsimaniau) ar kiausiniu, pasiimt 2 litrus vandens, sokolado, pries isvaziuojant makteleti aspirino tablete, na, ir blogiausiu atveju autobusiuke bus deguonies iranga!!! Ka gi, is ryto maktelejau aspirino tablete ir kartu su dar 7 cilieciais patraukem isbandyti savo organizmo galimybiu, o kartu, jei pavyks, ir pasizvalgyti po Andu plynaukstes. Is karto pasakysiu, kad pasizvalgyti pavyko puikiai, bet pora mano pakeleiviu didesne ar mazesne laiko dali pragulejo pasliki. O is pradziu visiems buvo linksma :) pirmiausia sustojom paziureti geoglifu: senuju civilizaciju piesiniu ant uolu (tiksliau, ant zemes kaip ir, nes piesiniai ant akmenu vadinami petroglifais), zodziu, tokia labai mini Naskos piesiniu versija ant kalnu slaitu. Kalno apacioj paukstynas (is kvapo akivaizdu). Zodziu, stovim mes pries ta paukstyno-geoglifu kombinacija, gidas mums pasakoja, visi ziuri, linksi galvomis, kol galu gale vienas skrybeletas bendrakeleivis, musu keliones "vinis" (kaip veliau paaiskes), neiskencia: "O tai kas gi tie geoglifai ir kaip jie atrodo?". Paaiskeja, kad anas visa laika galvojo, kad mes cia siaip prie paukstyno (!!!) islipom i ji pasiziuret, ir kazkaip kalba isejo apie kazkokius geoglifus (cia nuo kvapo turbut link geoglifu patraukia)!!! Linksmai (vis dar) pazvenge, keliaujam jau aukstym, pro kandeliabru kaktusus. Musu gidas dar pademonstruoja mums vietini magnetini fenomena, kai nuokalneje sustabdytas automobilis, ijungus laisva pavara ir atleidus stabdi, pradeda judeti i kalna. Viskas vyksta cia:
O nemaza likusio laiko dali keikia boliviecius vairuotojus (mes vaziuojam keliu, kuris jumgia Arica ir La Paz), kurie cia vienas po kito sunkvezimiais kursuoja i Arica ir Iquique uostus, i kuriuos jiem draugas Hugo is Venesuelos siuncia tanklaivius su degalais. Tai anie paskui su "furom" viska veza i Bolivija. Pagrindine problema, kad anie labai megsta nukirsti posukius ir jiems iki lemputes, jei tame posukyje be ju dar kazkas yra... pravaziuojam viena apvirtusi posukyje, o su kitais sekmingai (isskyrus musu gido keiksmazodzius) sutelpam kelio vingiuose.Putre kaimelis ir Tarapaco vulkanas (5860 m):
Musu skrybeletas pilietis pakaitomis uzdavineja tris klausimus: ar mes leidziames? ar cia yra telefono rysys? kuria pavara ijungei?
Pakeliui dar policijos poste turim sumoketi duokle pareigunui Loly:
Loly renka duokle, veidrodelyje skrybeletasis pilietis: 
Beje, Loly maloniai vaisinasi ivairiausiais saldumynais, uztat labai nemegsta kitokiu draugiskumo apraisku, kaip, pavyzdziui, bandymo apkabinti ar paglostyti. Turejom galimybe tuo isitikinti praktiskai, kai Loly riebiai apspjove viena vyriski is automobilio nuotraukoje, kai anas pabande papozuoti uzdejes ranka Loly ant peciu (ar kaip ten ta vieta vadinasi) :)Guanakas:
Lamos ir alpakos:
Keliones tikslas - Chungara ezeras:
Parinacota vulkanas - 6348 m: 
17 amziaus Parinacota baznycia:
O joje - priristas stalas. Legenda sako, kad anksciau sis stalas naktimis iseidavo is baznycios (klausimas: ka ruke legendos autorius (autoriai)???) ir prie kieno duru jis sustodavo, tuose namuose kita diena kazkas mirdavo. Todel ji pririso... ehm...
Ir cia pamazu pradeda matytis liudnoji Patagonijos istorijos puse. Na, gamtai tai iprastas ciklas, bet cia gyvenantiems zmonems gali reiksti viso susikurto gyvenimo pabaiga. Medziai be virsuniu - po Chaiten ugnikalnio issiverzimo 2008 metais uzsnigusiu pelenu rezultatas:
Pelenu "papludimys":
Vietinis bosas "krutoj tackej"?
O is Futaleufu yra vienas (!) autobusas kasdien i Chaiten, is kurio isplaukia laivas i Puerto Montt. Daugiau paklausos nera... Taigi, anksti anksti ryte (penkta, atrodo) iskeliauju i Chaiten. Atvaziavus vaizdas atrodo visai neblogas - miestelis kaip miestelis, tik zmoniu gatvese nesimato. Na, bet vaizdo padrasinta tikiuosi cia surasti ne tik restoranu, bet ir kokia interneto kavine (atvaziuojam 9 val., o laivas isplaukia 20 val.). Oi, koks optimizmas!!! Veliau paaiskeja, kad vienintelis restoranas veikia pakranteje, yra keletas parduotuviu ir pora nakvynes vietu. O siaip viskas tuscia... Sutiktas vietinis papasakoja liudna mirusio miesto istorija ir nurodo, kur galima pamatyti tikraji miesto vaizda. Taigi, iki 2008 m. vyravo nuomone, kad Chaiten net nera ugnikalnis... bet keletas paeiliui ivykusiu zemes drebejimu ja pakeite. Trumpai tariant, viskas ivyko mazdaug taip: i atmosfera ismestus pelenus vyraujantys vejai nunese link Futaleufu ir Esquel (Argentina), o issiverzusi mase nukeliavo zemyn upe link Chaiten miestelio ir ji paskandino purve. Maza to, uztvenktos upes vandenys prasiverze nauja vaga, ir nunese i vandenyna pakeliui buvusius namus... Dabar kariuomene valo miesta, atkasa namus, bet valdzia prieme sprendima atkurti Chaiten kitoje, saugesneje, vietoje, todel tikriausiai tas valymas reikalingas tik tam, kad butu galima viska nugriauti. 
Kur as ji maciau???
Be to, sitoj paskutinej nuotraukoj galima gerai matyti, kiek buvo vietos kojoms. Cia tik tokiems pilieciams pritaikyta :)