Ne ne ne... Pries dvi dienas dingau is ten po kiek daugiau kaip 3 savaiciu ir planuoju nebegrizti... NEkaragvoje pirma karta supratau, kas tai yra kulturinis sokas!
Prisiklausiusi ispudziu, kokie ten nereali salis ir dar nerealesni zmones, su dideliu nekantrumu spoksojau pro lektuvo, savo propeleriukais birbinancio is San Salvadoro, langa i viena po kito pasirodancius Zemes "spuogus". Cia Cosiguina, iki 1835 buves didziausias Centrines Amerikos ugnikalnis (tarp 2 ir 3 km aukscio), tais metais padare viena didziausiu pasaulio istorijoje BUM!, apciaudejo visus nuo Meksikos iki Panamos, ir "susiprastino" iki 872 m...
San Cristobal, auksciausias NEkaragvos ugnikalnis (1745 m), leidzia pergalingus Nr. 1 dumus...
Bet neisijauskit! Stai cia yra pagrindinis ispudis, kuri issiveziau apie NEkaragva... Nuosirdziai bandziau "persiversti" i teigiama puse (norejau nusimuilinti jau po savaites), na o bet taciau, MANO NUOMONE, tai yra salis be perspektyvos, kur zmones ne "atsipute", o su poziuriu "o man dzin". Bent jau as neradau cia jokio isgirtojo vietinio draugiskumo (visiskai visiskai visiskai priesingai, nei Kosta Rikoje, is kur rasau, ir kur vos ne nuo pirmojo zingsnio zmones pasirode labai draugiski, smalsus ir pasirenge padeti, NEkaragvoje gi kazko klausiant paprastai susidurdavau su susiraukusiais zmogenais; beje, dar jiems budinga, pavyzdziui, uzsirioglinti ant saligatvio ir stoveti per visa ploti, ir neateis i galva pasitraukti, jei kas nors eina, ir daznai netgi nustebs, kai paprasysi, kad leistu praeiti; todel Kosta Rikoje, kai zmones pasitraukia i sali, man dabar kyla toks didelis noras juos apsikabinti ir padekoti :)), ir mano tolerancijos lygiui PER DAUG netvarkos. Stai sitoje nuotraukoje, pavyzdziui, yra tradicine autobusu stotis, t.y. turgus, kurio vienoje dalyje belekaip susigrude autobusai, kuriu isvykimo grafikus (jei tai nera reisas i Managva) zino tik tu autobusu vairuotojai... Leone bandziau susizinoti reiso Leonas-Matagalpa tvarkarasti turistu informacijoje salia centrines miesto aikstes - tai va, jie tokios informacijos NETURI! Teko kulniuoti i "stoti" - jusu ziniai, tas komplikuotas grafikas yra 7:30 ir 14.
Aaa, ir taip, sitie yra vietiniai autobusai. Mano dziaugsmui, su vistomis vaziuoti neteko. Taip pat mano dziaugsmui, siomis priemonemis vaziavau tik tris kartus, du kartus ispudis buvo visai nieko, o viena karta tragiskas. Gerai, kad pirmasis ispudis buvo is tu visai nieko. Ir, zinoma, negaliu atsidziaugti, kad transportavausi be savo didziosios kuprines, kuria buvau palikusi viesbutyje Leone - tiketina, kad buciau sunaikinusi DAUG nerviniu lasteliu. Taigi, pirmasis ispudis: ateinu i "stoti", is autobuso vairuotojo nusiperku bilieta, ir net gaunu bilieteli su nurodyta vieta! Aisku, birbinti 140 km ne pats didziausias malonumas, bet Matagalpoje praleidziu tik viena diena, pailsiu ir kita ryta as jau "stoty", pasiruosusi iveikti 30 km atkarpa iki Jinotega. Oooi... Ne tik kad tuos kilometru nuvaziavimas trunka 1,5 valandos, bet cia pajuntu ir tikraja chicken busu atmosfera (tik kad be vistu). Pirmiausia, ateinu i stoti pries pat autobuso isvaziavima ir matau, kad jis jau pilnutelis. Ka gi, nusprendziu nesigrusti, autobusai vaziuoja kas 30 minuciu, ir palaukti kito. Checheche... kol kas mandagiai stoviniuoju salia autobuso sustojimo vietos, likus 10 minuciu staiga susirenka MINIA, ir visi, tik privaziavus autobusui, ragais, nagais ir alkunemis susigruda vidun, i sedimasias vietas. Na ka gi, galvoju, pastovesiu, tuo labiau, kad zmoniu ne per daugiausia. Kur tau! Per likusias 10 minuciu autobusas prisigruda kaip silkiu statine. As sau ramiai stoviu salia savo kuprines, kuri padeta virsutineje lentynoje, kai atsigruda konduktorius ir mane nugruda per tris eiles tolyn, i priesinga puse, liepes vyriskiui su sunumi "pasiprastinti" ir priimti mane atsisesti. Mano nerviniu lasteliu sioje 30 km, bet 1,5 valandos atkarpoje butu zuve nepalyginamai maziau, jei sia atkarpa buciau iveikusi stovedama (ar kabedama), nes visa ta laika praleidau persisukusi, tarp stovincius ir kabancius zmones bandydama iziureti, ar kas nesiruosia islipti su mano kuprine :) po tos 1,5 valandos jauciausi ltg buciau keliavusi greiciau kokias 15! O kai is Jinotega ruosiausi keliauti i Esteli ir galvojau, ar pakeliui neuzsukus i San Rafael del Norte, suzinojusi, kad kelione iki SRDN trunka 1 valanda 15 minuciu, nusprendziau, kad tokioms kancioms saves daugiau nebepasmerksiu :) cia jums ne 4 valandos autobusu Meksikoje ir net ne 8 valandos autobusu Kolumbijoje - cia valanda 15 minuciu autobusu NEkaragvoje!!! Taip kad keliavau tiesiai i Esteli :) 70 kilometru - 3 valandos.
O marsrutais Managva-Leonas, Managva-Granada ir Esteli-Leonas transportavausi mikriukais, kurie neturi nustatytu isvykimo grafiku, o isvyksta, kada uzsipildo, kas neretai uztrukdavo apie valanda. Uztai kabuokliu nebuvo, vaziuodavo be sustojimu ir i centra, o ne i "stotis". Aisku, kaina prabangesne - 100 km kainuoja apie 5 litus :) taip, tiesa, NEkaragva pigi. Ir maistas skanus... Bet, pavyzdziui, kelioniu agenturoje skirtingomis dienomis gali nurodyti skirtinga isvykimo laika (net perklausus!) ir galima sekmingai likti be nusileidimo "zvyrlente" nuo Cerro Negro ugnikalnio... o ir siaip, teoriniu galimybiu susiorganizuoti ekskursija daug, o praktiniu... hmmm...
Vaziuojant autobusu pro langus beveik nepasizvalgysi, nieko idomaus. Dusas gali elektra pakratyti :) Cia karstas vanduo reiskia elektrine duso galvute (http://www.belizenorth.com/images/showerhead.jpg). Siaip jos populiarios daug kur, kad ir, pavyzdziui, Cileje, bet iki siol ne karto nebuvo nukraciusi elektra :) nieko rimto, srove nestipri, bet vis tiek...
Kas dar... Vietiniu meile parakui. Cia daug populiariau per sventes ne leisti fejerverkus, o tiesiog sprogdinti parako tubeles. Kadangi praleidau cia didziaja dali gruodzio, kuris yra labai sventinis (turbut didziausia salies svente yra gruodzio 7, kai jie svencia Marijos nekaltaji prasidejima (cia jums vietinis sventes hitas: http://www.youtube.com/watch?v=OQZTQV3Pwk0); beje, Marijos zeme save laiko jei ne visos, tai turbut absoliuti dauguma Lotynu Amerikos saliu; po to gruodzio 12 Gvadalupes Marijos svente, po to jau pasiruosimas Kaledoms), didziaja laiko dali vakarais jauciausi kaip per apsaudyma karo zonoje :) o dar, pavyzdziui, Leone kasdien 7 ryto ir vidurdieni kaukia sirenos :)
Bet nesinori taip blogai visko ir uzbaigti, nors butu visiskai imanoma... Nuotrauku beveik nedariau, realiai nelabai buvo kazkas, ka noretusi uzfiksuoti prisiminimui. Iki paskutines stoteles - Granados. Niekada nemaniau, kad amerikieciai gatvese man asocijuosis su teigiamais ispudziais :) po keliones NEkaragvoje - taip, bent jau Granados atveju. Cia ju nemazai ne tik kaip turistu, bet ir kaip gyventoju, gal del to miestas, bent centras, graziai sutvarkytas, o Garden Cafe apskritai niam niam rojus!!!
Granados stogai ir Mombacho ugnikalnis debesyje.
Pakeliui i Mombacho virsune - parko transportas.
Tikras debesu miskas (angl. cloud forest). Visa laika taip ir praleidom debesyje, i apylinkes vaizdu 0.
Uztai sutikom tingini!!! Kaip jam, labai aktyviai "belakstanti" sakomis ir kremtanti lapus. Gal galvojo, kad tamsu, tai naktis...
Masaya ugnikalnis. Sieringais dumais besispjaudantis krateris. Jame lizdus susisukusios papugos, taciau siuo metu ju nera, nes pries savaite zemiu nuosliauza uzverte krateri, ir sios vietines gyventojos kol kas nesiryzta grizti... Del tos pacios priezasties sutemus nesimato raudonai svytincios lavos... Na o bet taciau galima smagiai iskoseti plaucius vaikstant i pietrycius nuo kraterio, kur vyraujantis vejas nesa dumus. Patikekit!
Beje, saugumo sumetimais stovejimo aiksteleje automobiliai turi buti statomi priekiu i isvaziavimo puse. Nuo tada, kaip pries mazdaug 10 metu ugnikalnis eilinio suaktyvejimo metu aiksteleje buvusius automobilius uzmete akmenimis. Del nuosliauzos uzsidengus kraterius tiketinas naujas "paciaudejimas". O mokslininkai, su atlaidzia sypsena stebintys sio isdykelio isdaigas, kiek neramiai vis nukrepia zvilgsni i kitoje keteros puseje esanti jau misku apaugusi krateri, kuris tylus jau simtmecius. Mat kol anas nuolat nuleidzia savo gara, aname spaudimas is vidaus dideja...
Salia ugnikalnio dar aplankeme kelias siksnosparniu olas. Vienoje is ju, mazdaug 300 m ilgio, gyvena tiek siksnosparniu, kad kasnakt isskridimui jie sugaista apie pora valandu. Turistu atrakcija atrodo mazdaug taip: visiems isdalinami salmai ir prozektoriai. Atejus prie olos, kol gidas pasakoja ir visi su ijungtais prozektoriai, veiksmo nera, galima tik pabamdyti pasviesti vidun, paziureti, kiek ten ju kabo. O tada isjungiami prozektoriai, ir dispeceris duoda leidimus kilti :) aplink girdeti specifinis sparnu plazdejimas ir karts nuo karto koks juodulys prasvilpia pro nosi. Prisipazinsiu, ar pasislepiau uz vieno anglo, tai maciau tik pro sona svilpiancius juodulius. Aisku, ju sonarai cia veikia tobulai, ir nors musu buvo 8 gana ribotoje erdveje, nei vienas neatsitrenke :) tuo tarpu mieste teko viena vakara vaikyti viena trenkta siksnosparni su tv distanciniu pultu. Vienas toks pasimetes ileke i kiemeli ir pradejo lakstyti nuo sienos iki sienos, niekaip nesuprasdamas, kur gali "nusileisti", trankytis i sienas, ir galiausiai, jau visiskai trenktas tiesiogine to zodzio prasme, pradejo sukiotis salia televizoriaus. Tai teko pasimosikuoti...
Ir pabaigai. Obuoliai cia parduodami vienetais. Importuoti is JAV. Kainuoja 2-4 litai uz vieneta. Obuoliu artimiausiu metu nevalgysiu...
NEkaragvos dalis vis delto baigesi itin gerai - i San Chose atvykau beveik 1,5 valandos anksciau nei numatyta pagal grafika, NEkaragvos pasienyje sugaisusi 45 minutes, o Kosta Rikos, iskaitant muitine, 15...
