Apie aukstesnes jegas...

I siaure, i siaure!!! Link pazistamu vietu!!! Salta... kai pro autobuso langa pamatau nuo kalno atsiveriancia miesto panorama, suprantu, kad vis delto Salta yra mano mylimiausias miestas Argentinoje... Salta, la linda (grazioji Salta), Lerma slenyje, apsupta kalnu... o dar uz 60 pesu (padalinkit is 1,6) gaunu atskira kambari su vonios kambariu, kabeline TV, ventiliatoriumi ir tikra kava pusryciams!!! Po Cileje ir nemazoje dalyje Argentinos iskentetos vergystes tirpiai kavai, cia man rooojus!!! O kita diena prasideda nuotykiai. Pirmasis is ju - vidurdienio vasaros liutis. Po jos iskeliauju pasivaikscioti po miesta. Vandens vietomis iki kulksniu. Dziaugiuosi, kad aviu sandalais, nes bandyti persokti ar pirstu galais perbristi balas ir upes beviltiska. Tad ramiai sau slepsiu per purvina vandeni ir "nesiparinu". Del tos liuties, beje, dar visoje Saltoje ir nemazoje dalyje provincijos dingsta internetas, nes vanduo paplauna kazkoki svarbu stulpa :) internetas atsiranda po kokiu 6 valandu. Antras nuotykis - vakarine vasaros liutis. Internetas yra, dingsta taksi. Teisingiau, visi uzimti. Tenka kulniuoti (t.y. bristi) iki viesbucio pesciomis. Lietaus striuke perslampa... istraukus is jos "mobiliaka" vanduo nebega, bet anas toks parasojes :) nuotykis uzskaitomas.

Kita diena susiruosiu i kita jau pazistama vieta - Cachi. Cia jau, kaip sakoma, sirdis saukia... (prasideda pasakojimas apie aukstesnes jegas). Iki sugrizdama i Argentina du kartus sapnavau, kad grizau, ir abu kartus atsirasdavau toje pacioje vietoje - plynauksteje netoli Cachi. Taip kad sugrizti i Argentina, bet nesugrizti ten butu buve tiesiog neatleistina. Todel keliauju i autobusu stoti pirkti bilieto i Cachi. Dabar sudekime vasaros liutis ir fakta, kad kelias i Cachi eina per kalnu pereja (zvyrkeli) 3,4 km aukstyje, ir gausime siokias tokias komplikacijas. Bilietu pardavejas: ateik 12-ta, pasakysiu, kada turetu isvaziuoti 13.30-tos autobusas (mat anas pries tai turi nusileisti is Cachi). Galiausiai isvaziuojam apie 15.30. Autobusas toks jau net nebe trecios jaunystes. Vienas is upeliuku, kuriuos reikia kirsti pakeliui:

Cia mes dar zemai:

Po to prasideda akli posukiai debesyje. Kylam, kylam, kyyylam... serpantinais... su papypsejimais ant posukiu... kol... virsuje... saule prasiverzia pro debesis!!! O tada... kaip jau sakiau... aukstesnes jegos... suteikia man galimybe paliesti kojomis ta paslaptinga zeme... aukstai kalnuose... plynaukstes lygumoje... tarp dvieju kalnu grandiniu... kaktusu miske... kuri kerta tobulai tiesus dar pirmuju Amerikos zemyno gyventoju nutiestas kelias... nes musu autobusui atsikabina viena detale ir vis taikosi pradurti padanga. Todel turime sustoti, kad vairuotojas ja prikabintu. O as, zinoma, negaistu laiko ir isskuodziu pakvepuoti Tintino pampos (taip vadinasi si vietove) oru... o tada jau ramiai pasiekiame Cachi. As dar grisiu!!! Cachi vel kazkokiu paslaptingu budu nukeliauju tiesiai i vieninteli miestelio hosteli. Tuom sios dienos mistika baigiasi :) kita ryta po pusryciu imu galvoti, kaip gi man grizti iki Tintino (apie 30 km). Pirma mintis: ekskursija su kelioniu agentura, kadangi autobusu cia kiek reta. Prabimbineju iki pietu, bet agentura taip ir neatsidaro (kaip gerai, nes vel buciau praleidus Tintine koki pusvalandi). Kita mintis: dviratis. Bet dviraciu nuomos punkte gal desimt minuciu niekas nepasirodo, todel patraukiu pasivaikscioti link kito miestelio, pavadinimu Cachi Adentro (uz 7 km). Po to paaiskes, kad labai gerai, jog neissinuomavau dviracio, nes kur as ten ji buciau tampius po to per laukus ir ikalnes. Pakeliui i Cachi Adentro - dar iki siol nematytas dalykas: keturiu sunu palyda!!! Vaizdelis buvo toks. Eidama pro sali uzkalbinau viena bokseri ir tas sumaste keliauti pasivaikscioti su manimi. Iseinant is miestelio prisijunge dar trys, vienas is ju net mete velniop grauziama kaula :) Bet anie trys po kurio laiko persigalvojo ir grizo atgal, ir toliau keliavom tik mes su bokseriu.

Mano draugelis:

Taip bemaklinejant ismastau plana-chuligana, kaip nukeliauti i Tintina ir grizti autobusu. Dar pridedu tikimybe, kad autobusas is Saltos vel veluos... Taigi pirmyn! Autobuso vairuotojas prizada grizdamas manes nepalikti nakvoti po kaktusu, be to, paaiskeja, kad turesiu 3 valandas pasivaiksciojimui, nes... autobusas is Saltos veluos. Is pradziu kiek baisoka, ka as veiksiu tiek laiko, bet po to paaiskes, kad 3 valandos yra idealus laiko tarpas ir netgi galetu buti ilgesnis.

Pirmiausia mane uznesa ant energetiniu dalyku ir pridejusi prie zemes rankas kraunu savo baterijas. Po to visai netycia atlieku dar viena rituala: i bata iskrenda kazkoks mini kaktusas, ir as, ji betraukdama, prasiduriu pirsta. Taip dar ir nulasinu viena kita kraujo lasa ant sios zemes. Esta es mi tierra!

Nagi turi kazka tokio sis zemes lopinelis! Maklineju aukstyn zemyn tarp kaktusu...

Ooo, koks mazulis!

O tada Tintinas padovanoja man dovana... Prasideda trumpas ir nesmarkus lietutis - tam, kad galeciau pamatyti si stebukla:

Tas grozis nenusakomas zodziais, ir jokia nuotrauka jo neatspindes... ir ramybe sieloje...

Oi, as nieko nedariau :)

Pakeliui dar sutinku kazkoki pauksti-kolba. Na, tai toks tobulos kolbos formos paukstis, kuris nuskuodzia laukais lyg butu ant ratuku. Kaip gaila, kad nespejau jo nufotografuoti :) dar daugiau mistikos :)
Po 3 valandu mane susirenka autobusas, ir griztu i Cachi. Kita diena - atgal i Salta. O ten nuotykiai tesiasi... nes... Cile sudrebina tas baisusis zemes drebejimas. Jis nepasiekia Saltos. Bet sukelia Pietu Amerikos ploksteje kita pasiraivyma, kuris, siurprizas!, ivyksta uz 15 km nuo Saltos. Vaizdelis toks: sedziu as sau ramiai, pietauju priesais centrine aikste, pro langa grazus vaizdas i katedra ir aplinkinius pastatus... sudoroju skanius spagecius, ir jau pietus beveik baigti, kai staiga vaizdas pries mano akis pradeda judeti! Viskas aplink pradeda drebeti... zmones gatveje, nieko nesuprasdami, dairosi aplink. Padavejai restorane irgi. Sviestuvai isisiubuoja... as pasiziuriu i savo staliuka ir galvoju: "Ar verta man po juo listi, jis toks mazas...". Pastatai uz lango, atrodo, lyg raivytusi pabude po ilgo miego... viena kava gerusi bobute meta velniop kava, meta padavejui pinigus ir skuodzia i gatve... o tada viskas nurimsta. Tik sviestuvai dar ilgokai siubuoja... Kaip paaiskes veliau, 6,1 balo. Aciu, ispudziui apie zemes drebejima to man pilnai pakako. Rankos ir kojos dar kuri laika dreba palaikydamos kompanija sviestuvams. Ir nezinau, ar tai silpnesnes bangos, ar tiesiog mano kunas mane bando itikinti, kad jaucia vis dar virpancia zeme. Veliau laikrastyje perskaiciau, kad silpnesni drebejimai pasikartojo dar 4 kartus (3-4 balai), bet as jau nieko nebepastebejau. Baimes miegoti nebuvo, bet, pavyzdziui, stovint prie judrios gatves, kuria vaziuoja daug sunkiasvoriu automobiliu, vis pagalvodavau, ar cia ne zemes drebejimas.
O pabaigai - linksmoji viesbucio seimininko versija :) anas per debejima ejo gatve ir, kai prasidejo idomybes, buvo isitikines, kad tai tiesiog jam nukrito kraujo spaudimas, nes zeme pradejo banguoti... taip butu zmogus ir nesuprates (kol nebutu isgirdes is kitu), bet kai pamate zmones is namu buriais puolanciu i gatve, susiprotejo... :) tad isgerkime uz tai, kad mums viskas tebuvo vienas diiidelis nuotykis!

Lava, lava, daug lavos...

Isvykimo ryta kaip ant sparnu, nors ir su didziule kuprine, nuskuodziu i autobusu stoti. Neklauskit, kodel, Cile grazi, o ypac Pietus, Patagonija, isvis pasakiska, bet Argentinoj kazkodel zalesne zole, zydresnis dangus, skaistesne saule :) kai pamatau isukanti Andesmar (argentinieciu kompanija) autobusa, isvis norisi sokineti is dziaugsmo. O dar vairuotojas pasitaiko itin nusiteikes bendrauti, taigi soku kuo greiciau vidun ir prasau kuo greiciau mane per Andus nugabenti i Villa La Angostura. Pasienyje argentinieciu pareigunai surengia trumpa pasitarima tema "Kas gi yra ta Lietuva, ir ar ji isvis yra?". Ta prasme, ne tardyma man surengia, bet tokia mini pazintine valandele :) beje, nepamenu, ar rasiau, bet vienas toks pavyzdinis pokalbis su pasienieciu ivyko Santjago oro uoste. Anas paziurejo mano pasa ir pamate, kad ivaziavau per Coyhaique. "O", sako, "as irgi is Coyhaique". Tada turejau jam papasakot, ka ten aplankiau. Ir galiausiai klausimas-vinis: "Zvejojai?". As net pasimeciau... Sakau: "Nuuu, ne". "Aaa", sako, "gaila, ten pati geriausia zvejyba su museline (ar kaip cia lietuviskai tai procesas vadinasi, net nezinau). As tik: "Aaa, mhm, zinosiu...".

Taigi, pagaliau as vel Argentinoje.... Villa La Angostura. Cia praleidau keleta ramiu pasivaiksciojimams skirtu dienu.

Vienas is daugybes ant Nahuel Huapi ezero kranto pastatytu viesbuciu: Nahuel Huapi ezeras:

Correntoso ezeras. Upeje, jungiancioje du ezerus, zvejojami upetakiai:

Pasivaiksciojimas San Martin de los Andes. Lacar ezeras:

La Islita:

Hostelyje per futbolo rungtyniu transliacija issiaiskinam, kad vienas is darbuotoju Madrido Realo fanas. Prasideda "kova". Jis: "As sergu uz Reala ir net turiu Realo marskinelius". As: "As sergu uz Barsa ir turiu DVEJUS Barsos marskinelius". Jis: "O tu buvai Barsos rungtynese". As: "Buvau ir vel ruosiuosi". Zodziu, 2:0 mano naudai, ir taika uztvirtinama rankos paspaudimu :)

Laimejusi "musi" keliauju toliau. Viena (ir pakanka) naktis Bariloche. Paskutines Patagonijos dangaus nuotraukos:

Idomus nusileidimas, automobiliu slalomas?:

O tada - pirmyn (atgal?) i Mendozos provincija. Pirma karta gyvenime autobuse zaidziu Bingo. Vairuotojo padejejas taip itikinamai skelbia skaicius, kad zvengiu non-stop: "Tryyyyysdesyyyyyymt duuuuuuuu", "Keeeeeeeturiasdesiiiiiiiimt astuuuuuuoooooonyyyyyy". Be to, pasimokau is svetimos klaidos: autobuse gerti raudona vyna pavojinga!!! Moteriske (baltomis kelnemis!!!), neisivaizduoju kaip, bet apsipila vos ne nuo galvos iki koju...

6.10 atvaziuojam i San Rafael ir kazkokiu stebuklingu budu 6.15 jau iskeliauju i Malargue. Autobusu dar keliauja nemazai ginkluotu vyriskiu (policininkai vaziuoja i darba tskant). Sedziu persisverus, spoksau i kelia ir matau pro sali vienas pistoletas, antras, trecias...

Malargue. Neblogas kilometrazas:

Griztu i alamu (neisivaizduoju, ar tie medziai turi lietuviska pavadinima), drekinimo kanalu ir pikapu krasta. Visur isvedzioti vandens kanalai (nes realiai cia labiau dykuma) ir kasdien, nustatytu laiku, paleidziamas vanduo. Kadangi tie kanalai kerta ir kelius (kur jie neasfaltuoti), tai kelis kartus per diena vaziuojant tokiu keliu tenka "nerti" per toki keliu metru plocio upeliuka. O darzuose vaizdelis toks: bulviu lysves pilnos vandens. Isivaizduokit toki plaukianti bulviu lauka...

Be bulviu cia dar yra tokia idomybe, kuri vadinasi Pierre Auger projektas. Tarp Malargue ir San Rafael yra didziule tobula lyguma, kurioje kas 1 kvadratini kilometra sustatyti tokie saules baterijomis maitinami konteineriukai, kuriu paskirtis: gaudyti kosmines daleles. Nepasakysiu, kaip jos vadinasi, bet konteineriuku paskirtis: padeti zmogeliams issiaiskinti, is kur jos atkeliauja, nes savyje turi didziules energijos atsargas, didesnes negu gali sukurti bet koks pasaulio daleliu greitintuvas. Idomioji dalis: tu daleliu vidutiniskai nukrenta viena i viena kvadratini kilometra kas 100 metu! Taigi konteineriuku cia 1600!!! Ir viena jau pagavo :) ta viena atkeliavo is juodosios skyles!!!
Na, bet mes gal jau kitos nebelaukim ir pirmyn pasizvalgyti po Malargue apylinkes. Pakeliui i Valle Hermoso. Cia jau aukstokoka (apie 3,4 km) ir kopti i kalna nera pati lengviausia uzduotis. Auksciausia matoma snieguota virsune yra kaip tik ta, kurioje ivyko zymioji lektuvo avarija, iamzinta filme "Islike gyvi Anduose" (ar kazkas panasaus). 1972 m. atsitrenkes i si kalna suduzo vienos Urugvajaus regbio komandos lektuvas. Likusieji gyvi 72 dienas mazdaug 4 kilometru aukstyje lauke isgelbejimo. Viena is isgyvenimo priezasciu - likusieji gyvi prisiverte maitintis mirusiuju mesa... Is 45 skridusiuju is karto ar kita diena mire 17. Isgelbeti buvo 16. Manoma, kad juos butu isgelbeje greiciau, jei isejusieji ieskoti pagalbos butu patrauke i Argentinos puse. Taciau kadangi visi mane, kad lektuvas suduzo jau Cileje, turejo kirsti visa Andu kalnu grandine, kad prisisauktu pagalbos. Sis slenis, beje, prieinamas tik kelis vasaros menesius, o likusi laika perejas dengia 2 m ir storesnis sniego sluoksnis:

Atsargiai, monstras!

"Sielu duobe", karstine igriuva:

O dabar, pagaliau, priejome lavos dali :) pirmyn i ekskursija po Payunia, teritorija, kurioje didziausia vulkanu koncentracija Zemeje. Ir nors paskutinysis is ju issiverze pries 600 metu, bet su sitais niekada negali zinoti... man tenka prestiziskiausia vieta autobusiuke, tarp vairuotojo ir gido :) taigi, kaip galima itarti, mates ta diena isgeriau labai nemazai :) is pradziu tik vaisinausi, na, o griztant jau teko uzsiimti ruosimu, kadangi gidas miegojo :) linksmiausioji dalis ivyko, kai anas pasibudo, o man kaip tik teko garbe uzpilti mate ant labai banguoto zvyrkelio posukio. Aisku, uzpyliau iki pat virsaus, ir tada teko pasitelkti visus akrobatinius sugebejimus (pasirodo, as ju turiu!) stengiantis tos mates neislaistyti. Ir man pavyko! Ir taip pelniau amzina anu dvieju pagarba, chachacha :)

O kol kas - lavos krantai:Kur tik pazvelgsi, visur lava...

Lava... o kiekvienas bent kiek is zemes pavirsiaus iskiles kauburelis - vulkanas:

Raudona spalva suteikia gelezies daleles:

Sinsila!!! Toks neblogas triusis, strikinejantis per akmenis kaip kengura!!! Vaizdelis unikalus :)

Siesta lavos laukuose, vadinamoje Juodojoje Pampoje:

Vaizdelis pro mano plaukus:

Ant pries 600 metu issivrzusio vulkano kraterio:

Linksmas nusileidimas per didziules smelio duobes. Vairuotojo komentaras: "Girdejot, kaip skesdamas girgzdejo Titanikas? Jei ne, tuoj pademonstruosiu". Panasu, panasu, turiu pasakyti :)

Ir pabaigai - aprasymas nuotraukos, kurios nepadariau. Jau isgirgzdejus is smelio duobiu, autobusiukas staigiai stabdo, ir vairuotojas su gidu kaip sinsilos nuliuoksi lauku!!! Tam, kad... turistu nuotraukai pagautu vargsa sarvuoti :( prigriebia ana vargsa ir atnesa. Anas nabagelis muistosi, galvyte sukioja, uodegyte vizgina... neleido sirdis man jo fotografuoti... o kaip jis vargselis po to paleistas nuskuode laukais... visa savo maza dusele turbut atidave... linkiu, kad jam daugiau turistai gyvenimo netrukdytu :)

Medis, medis, daug medzio...

... Ciles saloje, pavadinimu Chiloe. Si karta jau teko "pasivazineti" 3 paras, su vienos dienos stotele Santjage, kad neuztrumpintu proto laideliai... autobusas is Santjago velavo isvaziuoti 2 valandas, kadangi penktadienio vakara buvo autobusu kamstis ties ivaziavimu i stoti!!! Tiek, kiek pavelavo, visas laikas buvo tame kamstyje!!! Belaukiant jau net ir vesoka pasidare... siaip dienomis vasara Santjage alinantis karstis, bet bent jau vakarais atvesta, toki pranasuma sitas miestas turi pries Buenos Aires. Be veluojancio autobuso, toliau viskas klostesi sekmingai, tik keliantis per Chacao kanala i Chiloe musu kelta neblogai palinga-a-a-avo. O tada - pirmyn i sia medziu ir medzio (kaip statybines medziagos) karalyste...

Viena is 16 UNESCO saugomu Chiloe baznyciu. Sita buvo perkelta is kitos vietos, kur vietiniai sumane statyti nauja baznycia. Tiksliau, pervilkta taip, kaip stovi!!! Dalcahue. Medis...
Achao baznycia. Viskas is medzio...

Achao pakrante. Beje, reguliariai atvaziuoja sunkvezimis ir situos dumblius surengka. Jie, be kita ko, naudojami kosmetikos pramoneje.

Namas Achao. Meeedis...

Palafitai, tipiniai Chiloe namai, Castro, Chiloe sostineje. Visas namas stovi ant pastoliu.

Huillinco ezeras pakeliui i Chiloe nacionalini parka:

Vikipedija man sako, kad sitas augalas rudu kamienu lietuviskai vadinasi luma. Tebunie. Ispaniskai jis vadinasi arrayan.

Slepiuosi po vietiniu rabarbaru lapais... :)

Tipinis Chiloe miskas, faktiskai islikes tik nacionaliniame parke.

Tipiska Patagonijos medziu forma:

Laukine Ramiojo vandenyno pakrante...

Paskutine foto is Castro. Sitas zmogelis, jauciu, klausia saves, kokio velnio state nama ant pastoliu. Galetu gi sau dabar be kopeciu prie lango prieti...

Paskutine trumpa stotele Cileje: Puerto Varas ir Osorno ugnikalnis tolumoje. Is cia - pirmyn (atgal?) i Argentina!!!