Nereali savaite Tulume, Meksikos Karibu pakranteje...
Isikrausciau i toki dziungliu nameli 2 km uz miesto ir apie 1 km iki juros... I kambario kaina ieina ne tik kasdien kitokie pusryciai su svieziai spaustu vaisiu sultimis, vaisiais kokosu padaze ir karstu patiekalu, bet ir dviratis plius spyna, liemene ir ciklopas, o uz mazdaug 7 litus galima issinuomoti nardymo kauke, ka as, be abejo, ir padariau :) kadangi mano, kaip dviratininkes, karjera baigesi pries nemazai metu, apsidziaugiau, kad dviraciai cia "senobiniai", t.y. be begiu ir stabdomi pedalais :) todel svarbiausia buvo pasiryzti pirma karta pajudeti is vietos ir nuvaziuoti pirmuosius simta metru. Dienos pabaigoje jau jauciausi, lyg kasdien dviraciu vazineciau :) tiesa, po pirmu 5 kilometru kojos buvo pradeje kiek priestarauti, bet veliau nusiramino, ir kita ryta taip pat apie save nebeprimine...
Be zmogiskuju seimininku cia seimininkavo trys sunys, keturios kates irrr - vietos zvaigzdeeee - Oskaras!!! Lietuviskai jis lyg ir vadintinas ilganosiu meskenu. Zodziu, gime Oskaras kazkur aplinkiniuse medziuose, bet per viena liuti buvo "isplautas" is gimtojo lizdo :( ir seimininkai apsieme ji globoti. Mano pirmas susitikimas su Oskaru buvo mazdaug toks: ka tik atvykus sedziu prie stalo, kalbu su seimininke, staiga matau tarp stalo ir mano kojos belendancia iiilgaaa smalsia nosi :) Ooo, sakau, o cia gi dabar kas? Pasirodo, tradiciskai pazintis su Oskaru prasideda netiketumo ir nuostabos klyksmu, ir seimininke labai nustebo, kad as tiesiog susidomejusi emiau tyrineti smalsiaja nosi (o ji mane). Per kelias sekundes ta nosis ir jos pridejininys jau apsisukiojo aplink rankas, kojas, ausis, dantukais ir naguciais patikrino, ar valgoma, ir nudume ieskoti naujos aukos. O siaip paprastai, seimininkes pasakojimu, prisistatymas vyksta efektingiau :) paprastai Oskaras apsireiskia vedziojant svecius po teritorija. Viskas vyksta mazdaug taip. Vaiksto zmogeliai, staiga medziu lapija pradeda siubuoti ir brasketi, seimininke sako: O, Oskaras, susipazinkite; o zmogeliai paklaikusiais zvilgsniais tarp lapu bando iziureti ta medzius siubuojanti monstra :) beje, kol pabaigem kalba su seimininke, Oskaras igudusiais judesiais atsisege mano kuprines uztrauktuka ir sekmingai tikrino jos turini :)
Tradicine diena budavo mazdaug tokia: is ryto mindavau iki kokio nors cenote (tokios vandens uzpildytos olos su stalaktitais/stalagmitais arba be ju, o po pietu, kai saule nebe taip kepindavo - prie juros. Beje, kelis kartus tuose cenote visai susalau, vanduo ten toks lietuviskai vesokas... Siaip daugiausia cia atvaziuoja tikrieji narai, kurie lenda gilyn i olas. Vaizdelis idomus: pavirsiuje pluduriuoja tokie pluduriuotojai, kaip as, su kaukemis ir vamzdeliai, o po jais plaukia narai :) na, o mes, pluduriuotojai, pakise galvas po vandeniu, naudojames iplaukianciu naru prozektoriu sviesa ir bandom isispoksoti i olos giluma :)
Gran Cenote, 3,5 km uz Tulum:
Iplaukiantys narai:
Casa Cenote, 7 km uz Tulum. Atviras cenote, visai salia juros, susisiekia su ja, todel galima pamatyti juriniu zuvu. Stalaktitu/stalagmitu cia nera :) uztai yra magroves ir yra srove, todel labai dziaugiausi, kad issinuomojau gelbejimosi liemene, nes be jos tikrai nebutu uzteke nei kantrybes, nei jegu nuplaukti toliau kaip kokius 20 metru :) o sio cenote ilgis gal kokie 300 metru... kadangi jis atviras, tai vanduo visai nesaltas, o del saules ir prozektoriaus nereikia. Bet del to, kad susisiekia su visai salia esancia jura, kai si banguoja, matomumas gali buti nekoks... man pasiseke!!!
Cenote Dos Ojos, 12 km uz Tulum (mynima greitkeliu labai palengvina pravaziuojantys autobusai ir sunkvezimiai) :)
Sviesa tunelio gale :)
Pluduriuotojai :)
O cia tradicine popiete :)
Dar su australe Chantelle buvom nuvaziave (si karta autobusu) iki Akumal, kur galima pamatyti juriniu vezliu. Bet bliamba bliamba, plaukioja tai jie kokie 100 metru nuo kranto, o gelbejimo liemenei ir/ar plaukmenims pinigu pagailejau, tai teko plaukti ir keiktis :) mintyse, aisku, kad vandens neprigerciau :) zodziu, metodas toks: nusiziuri, kur pluduriuoja su ekskursija isplaukusiu turistu grupele ir varai ten. Ne veltui juk jie ten pluduriuoja :) o vezliai jega!!! Atrodo, tokie letapedziai ant kranto, o jau elegancija po vandeniu!!! Paspoksojau ties viena grupele, nuplaukiau iki kitos, ten gidas dar parode raja, o tada jau vel su keiksmais (iskaitant vezliams, ko jie plaukioja taip toli) atgal i kranta :)
El Tule medis (meksikietiskas kiparisas) - turbut storiausias medis pasaulyje. Diametras - 14 metru, aukstis - 42 metrai, amzius - daugiau kaip 2000 metu.
Badau sutalpinti visa medi i objektyva :)
Dar vienas bandymas :)
Pakeliui i Hierve el Agua - is kalcio karbonato susiformavusius darinius, kuriu vienintelis atitikmuo pasaulyje yra Pamukaleje, Turkijoje.
O cia visai ne krioklis, o irgi "druska". Iki tol, kol to nezinojau, buvau isitikinus, kad visi siulo aplankyti kriokli :)
Kadangi tai miesto kapines, mums iprastu kapu zemeje yra mazuma, juose daugiausia palaidoti turtingi ar miestui nusipelne zmones. Taigi ir Mirusiuju dienos svente cia ne tokia asmeniska, zmones daugiausia ateina pasizvalgyti, pasiklausyti muzikos, pasivaisinti nemokamai dalijamu karstu sokoladu ir duona.
Vienas is altoriu (daugiau apie juos - irase apie Patzkuaro ezera):
Salia Uzmirsto mirusiojo kapo (bendras kapas, kuriame laidojo neatpazintus ar tuos, uz kuriuos buvo nustojamas moketi mokestis):
O netoliese esancio Chocho miestelio kapinese vaizdas kitoks - cia miestelio gyvenimas sia nakti persikelia i kapines. Seimos renkasi su maistu ir gerimais (butinai pasiima meskalio - tokia neuzbaigta tekila :), nes naktys saltos) ir leidzia nakti kapinese - bendrauja, susitinka su kaimynais ir draugais, kalbasi su mirusiuoju, valgo ir geria... Iprasta budeti iki ryto, nors sios tradicijos jau ne visada laikomasi. Kai kurie atnesa ir ant kapo padeda mirusiojo megto maisto ir gerimu.
