Linksmuju zmogeliuku islydetuves

Kelione i San Agustina jau pacioje jos pradzioje mintyse ivertinau taip: Jei atvaziuosim, atvaziuosim greitai... Autobusiuka pasikeisdami vairavo du, tarkim, astuoniolikmeciai vairuotojai. Sakau "tarkim", nes man jie is isvaizdos atrode penkiolikmeciai, taciau nusprendziau, kad autobusu kompanija greiciausiai neturetu priimti i darba nepilnameciu... Beveik tuo pat metu is Popayano isvaziavo ir konkuruojancios kompanijos autobusiukas, tai be visa ko (ji, beje, irgi vairavo panasios isvaizdos vairuotojai) anie dar lenktyniavo tarpusavyje - ne tai, kad lenktyniu stiliumi kelyje, bet, pavyzdziui, jei priekyje vaziuojantis autobusiukas sustodavo isleisti ar paimti keleiviu, ji aplenkianciame, vairuotoju kabinoje, kildavo dziaugsmingas surmulys ir per langa pravaziuojant entuziastingai budavo perduodami linkejimai. Is pradziu salia manes sedejo moteris su vaiku, o kai jie islipo, vienintelis budas nesivartyti po visa autobusiuka buvo atsisesti per viduri tarp dvieju sedyniu ir abiem ramkomis isiremti is sonu :)

Net ir nepaisant lenktyninio stiliaus, 130 km persiritimas per viena is Andu grandiniu, prisidejus ir stoviniavimams del kelio asfaltavimo darbu, uztruko 5 valandas. Bet buvo linksma! Kiek maziau linksma tapo pamacius kuprine - kadangi kelias dar tik is dalies asfaltuotas, pilkai raudona kuprine is bagazines iskeliavo padengta geltonai ruda pluta.

Apsigyvenau viesbutelyje uz miesto, ant kalniuko (aisku, keikdavausi, kai is miestelio tekdavo parkopti). Bet uztai grozis neispasakytas :)

Vaizdas is mano kambario i kiema:

Vaizdas is kiemo i mano kambario duris:

Rytine liutis:

Vietiniai gyventojai:

Viesbutelio pagrindinis personalas - du kolumbieciai, po studiju Europoje sumane kiek pakeliauti po savaja sali ir "uzsilike" San Agustine - vire laaabai skania (kas, turbut jau sakiau, yra retas dalykas salyje, auginancioje ir EKSPORTUOJANCIOJE geriausias pasaulyje kavos pupeles) ir stipria kava, i mano prasyma paruosti pusrycius reaguodavo "O, ne!", o apie Mocku pasake: "Taip taip, mes ji laaabai gerai zinom, tiek is priekio, tiek is uzpakalio" :)

Kadangi jau prasidejo liuciu sezonas, per lietingasias dalis perskaiciau Kali kartelio boso sunaus memuarus is vietines viesbutelio bibliotekos, o dangui prasigiedrijus pesciomis su "kolega" is Izraelio patraukeme 4 km iki pagrindines vietines atrakcijos - San Agustino archeologinio parko. Taigi, paskutinioji mano ekskursija ir turistines islydetuves vyko su linksmaisiais San Agustino zmogeliukais.

Siu skulpturu tikroji paskirtis ir ju simbolikos aiskinimas vis dar gana miglotas (bent dalis ju, kaip sie apacioje, saugojo iejimus i kapa), bet tai ne esme. Svarbiausia pasivaiksciojimas kalnuose, gryname ore, tarp linksmuju zmogeliuku :)

Atsisveikinusi su paskutiniuoju linksmuoju zmogeliuku - Bogotoje i oro uosta vezusiu taksistu, su kuriuo, be iprastu siam atvejui "Kodel isvaziuoji? Tau cia nepatinka?", "Kada grisi?", "Kur buvai?", "Tau dar reikia nuvaziuoti ten, ten ir ten, ir dar belekur", "Paklausykim kolumbietiskos muzikos; sita zinai? Patinka? O sita zinai?" (Bogota, kaip zinia, miestas nemazas, laiko pokalbiams vaziuojant yra), dar aptarem kazkokia keista trejybe: Mocku, Chaveza ir Hitleri, o tada atsisveikinom kaip nauji geri draugai ir man, susipakavus i nemaza metaline skardine, po to persedus i kita, kiek mazesne, tenka grizti i ziema, kuri Lietuvoje kazkodel vadinama pavasariu... :) Siam kartui tiek.

Kiaule baznycioj...

... bet apie ja veliau. Dienele kita pabimbinejus po Popayana, issiruosiu nusibastyti beveik iki pat sienos su Ekvadoru. Pagrindine priezastis - fantastiskos apylinkes pakeliui (sako), o tuo paciu gal ir Las Lajas sventykla aplankysiu, kuria irgi visi labai giria. Tai jei jau pavyks nusibelsti iki Ipiales, gal kaip nors sukrapstysiu ir tukstanteli kita pesu iki sventyklos... Kadangi planuoju grizti i Popayana (kelias i San Agustin, kur planuoju keliauti, per Mocoa ir siaip tragiskas, beveik vien zvyrkelis kalnuose ir beveik be visuomeninio transporto, o ir dar po praejusiu metu liuciu ji uzverte kazkur 70 nuosliauzu, tai tik dabar dalis jo vel atidaryta eismui, o iki tol buvo isvis uzdaryta, taip kad gal aciu), tai palieku didziaja kuprine hostelyje ir keliauju lengvai.

Vaizdeliai mazdaug tokie:

Pernakvojus Pasto (visgi kelione apie 7 valandos), is ryto vienai dienai iskeliauju iki Ipiales (2 val.). Kuo arciau Ekvadoras, tuo Andai labiau stiebiasi i virsu, bet fotografuoti nusprendziu griztant, nes tada vaizdeliai bus is "teisingos" puses. Vos ne begte islekiu lauk is Ipiales autobusu stoties, nes ten visi "langeliai" kazko baisiai garsiai klykauja, daugiausiai "Pasto, Pasto, Pasto!!!", mazdaug, kuo garsiau klyksiu, tuo labiau priviliosiu galimus klientus... ir tiesiai i taksi ir i Las Lajas. Nepasigailejau.

Pakeliui i sventykla:

Sventykla:

Sventykla pastatyta siam Marijos paveikslui, stebuklingu budu atsiradusiam ant uolos 18 amziuje po apsireiskimo vietinei indenei su dukra. Jau Popayane gana nemazai indenisku bruozu zmoniu, o kuo toliau i pietus ir arciau Ekvadoro, tuo ju proporcija didesne.

Tokia, kokia matyti dabar, sventykla pastatyta tik 20 a. viduryje - iki tol ji buvo kelis kartus perstatoma ir kaskart statoma vis didesne, nes pradedavo nebesutalpinti piligrimu.

Paveikslas:

Vaizeliai griztant, is "teisingosios" puses (t.y. vaziuojant palei slaita):

Galeras ugnikalnis salia Pasto, paskutinis issiverzimas 2010 m. Stebejau ji kasdien pro viesbucio langa, tom dienom apsimete miegantis. Nuo Galeras prasideda ugnikalniu "aleja", kuri tesiasi per visa Ekvadora.

O va ir heroje! Vienoje is Pasto baznyciu!!! Ir ant altoriaus nelipa...

Siaip Pasto miestas nevykes, bet viska atperka apylinkes. O kadangi jis tokiame kaip ir griovyje, tai tos apylinkes beveik is kiekvienos miesto vietos labai neblogai matosi. Jei nuotraukose Pasto jums atrodys grazus, tai cia del to, kad as labai ieskojau graziu kadru :)

Beje, likusiai Kolumbijai Pasto yra "kaimu kaimo" sinonimas, o jo gyventojai nacionaliniuose anekdotuose atlieka "locheliu" vaidmeni. Nebuvau as cia tiek ilgai, kad suprasciau, kodel ir ar tai tiesa. Sako, kad viena is priezasciu - cia prasidedanti ir i Ekvadora nusitiesianti meile juru kiaulytems. Keptoms. Mazdaug - tie tundros kazkokiom ziurkem maitinasi... Tarkim...

Grizimo i Popayana ryta sedejau sau autobusu stoties kavineje, geriau skania kava (!!! kas labai retas dalykas Kolumbijoje, nors jie ir gamina viena geriausiu kavu pasaulyje... bet ja geriate jus!), valgiau skania bandele ir skaiciau laikrasti (nusipirkau laikui ties keliu remontininku sviesoforais naudingai praleisti), kai vienas eilinis keliauti besirenges "pastusas", bepirkdamas bandeles, paklause, ka raso laikrastis. Pasakiau, kad nieko gero (kazkur vel partizanai kareivius apsaude, kazkur kareiviai bombike rado, ir t.t., ir pan.), dar vienas kitas blabla (kur vaziuoji? i Popayana), ir anas kazkodel nusprende, kad as is ten. Sako: o kaip jus teisingai reikia vadinti - popajenais ar popajanieciais (laisvas mano vertimas :)). Nu, sakau, zinokit, net neisivaizduoju, as nei ta, nei ta, nei is Kolumbijos as. Eik tu sau, sako, nu bet tu ir uzsimaskavai!!! O patikekit, as ten labai netgi "ne i tema" vietineje minioje atrodau, kur Kolumbijos pusej bebuciau. Gal del to, kad jis "pastusas"... chechechecheche... Siaip dar idomus faktas apie mano chameleonizma: Kolumbijoj kazkokiu budu "sugrizo" mano argentinietiskas akcentas, gal labiau kalbejimo maniera, ka as zinau, argentinietiskas akcentas skamba tikrai kitaip, negu as ten kalbu, ir jau ne vienas zmogus sake: tu is Argentinos, ne? Tavo akcentas argentinietiskas... O iki tol Meksikoje, Nikaragvoje ir Kosta Rikoje mano akcentas vietiniams kazkodel buvo meksikietiskas, vienas netgi sake: nu tikrai tikrai, netgi sakyciau, siaures Meksikos akcentas. O as ten net nebuvau... Va taip va... gal reiketu pagalvoti apie snipes karjera...??? Hmmm, dabar galvoju... Panasu, kad is Siaures Amerikos persikelus i Pietu Amerika, mano akcentas keiciasi is meksikietisko i argentinietiska! Oleee!

Pakeliui atgal i Popayana:

Kelione i "Meka" ir truputis kitu istoriju...

Siuo atveju "Meka" - nedidelis Kolumbijos Karibu pakrantes miestelis Aracataca. Vienintele jo atrakcija - tai, kad jame gime ir dali vaikystes praleido zymiausias Kolumbijos sunus - Gabrielis Garcia Marquezas, o dienos, praleistos cia, padare didziausia itaka jam, kaip rasytojui, ir Aracataca detalemis persmelkta visa jo kuryba. Taigi man, kaip tikrai GGM piligrimei, buvo tiesiog privaloma per kazkuria is mano kelioniu i Kolumbija, cia apsilankyti. Nusprendziau, kad sis kartas tinkamas, ir is Santa Marta pakrantes veju persikeliau i Aracataca verdanti vidurdienio karsti... Bananu plantaciju cia jau senokai nebera, ju vieta uzeme afrikines aliejines palmes, bet miestelio gyvenimas is esmes tebepluduriuoja karscio baloje, kur vienintelis kasdienos troskimas - veikiantis ventiliatorius...
Traukiniai gabena nebe bananus ir keleivius, o daugiausia angli is salies gilumos i pakrantes uostus. Sastatai vaziuoja tokio dydzio, kad miesteli kertant traukiniui, galima laisvai palei begius suvaikscioti nuo vieno galo iki kito.

Atvykus apsistojau vieninteliame hostelyje, kuri visai neseniai atidare vienas olandas. Pabendravusi su juo supratau, kad man iki fanatizmo truksta, oi, dar kiek daug... Visu pirma, jis dabar save vadina Tim Buendia (nezinantiems - Buendia yra pagrindiniu knygos "Simtas metu vienatves" veikeju pavarde), hostelyje gyvenancius sunis ir kates jis irgi pavadines GGM knygu veikeju vardais, kiekvienam atvykusiam ibruka po GGM knyga, kad turiningai leistu laisvalaiki (ner cia ko siaip bimbineti), gerai dar, kad nepageidauja bendrauti tik GGM citatomis... Uztat visai linksma :) aisku, kolegu keliautoju beveik nera, nes, kaip jau sakiau, cia atkeliauja tik kiek pamise del GGM.
Vanduo miestelyje atkeliauja tiesiai is upes, be jokiu valymu, jeigu isvis atkeliauja... Ka gi, kaip sako Timas, sveiki atvyke i Makonda... Per tas kelias Aracataca praleistas dienas vandens "is krano" nebuvo. Na bet kadangi vis tiek tai tas pats upes vanduo, vietoj tvankaus duso yra galimybe praustis lauko baseinelyje su bliudelio pagalba :) vakaro gaivumoje ir po zvaigzdetu Makondo dangumi!!!
Aracataca upe:GGM muziejus, ikurtas buvusioje jo seneliu namo vietoje:

Kuo dar man isimine Aracataca - sulciu pardavejais centrineje aikstele: sviezuteles sultys parduodamos po litra!!! Pati geriausia vakariene karsciui atlegstant... Ir dar daugybe biliardiniu beveik kiekvienoje gatveje (siaip visoje Karibu pakranteje), ir kiekvienoje paprastai po kokius 6 stalus...

Telegrafisto muziejus:

Kadangi kelia Santa Marta - Bucaramanga jau zinau is anksciau, nusprendziu verciau tas astuonias keliones valandas praleisti bandydama uzmigti vietinio autobuso saldiklyje. Siaip absoliuti dauguma Lotynu Amerikos autobusu kompaniju rupinasi savo klientu sviezumo islaikymu ir transportuoja juos saldiklio temperaturoje, kas ypac jauciasi naktimis ir dar labiau, kai po ne itin vykusio miego del poilsio trukumo organizmas tampa dar jautresnis salciui... Bet ka jau cia, reikia gi karts nuo karto pasikonservuoti salciu... Jaunystes labui...

Paaiskeja, kad i si uzkampeli tarpmiestiniai autobusai neuzsuka, todel teks vaziuoti iki artimiausios mokejimo budeles pagrindiniame kelyje (dauguma keliu Kolumbijoje mokami). Bilietu pardaveja net parekomenduoja pazistama moto taksista - iprastu taksi cia nera. Taigi, sulaukus vakaro, skambinu jam ir prasau nugabenti mane iki "stoteles". Aisku, nepagalvoju, kad su didziaja kuprine mano pusiausvyra kiek isbalansuota, ir drasiai sedu ant motociklo... Kita akimirka - Timas gaudo mane ir mano kuprine, kai mes solidariai virstam atbulom :) antras bandymas pavyksta geriau, ir po desimties minuciu as jau "stoteleje". Technines pagalbos darbuotojai (jie ir policija budi ties kiekvienu mokejimo punktu) iskart suveikia man kede, ir as prabangiai sau sedziu pakelej. Uz manes - technine pagalba, uz ju - policija. Jei kas nors pravaziuodamas papypsi, pagrasinu, kad juos tuoj policija susistabdys. Smagu sedeti... Karstis atleges... Bet va, truputi veluodamas, jau atvaziuoja autobusas... Uzimu paskutine likusia vieta ir pradedu akrobatinius apsisaugojimo nuo salcio triukus - drabuziais apsimuturiuoju iki virsugalvio, atrodau ne prasciau uz mumija!!! Kartkartemis tenka uzkamsyti plysius, atsiradusius verciantis nuo sono ant sono, bet siaip viskas puiku! Kazkokiu budu autobusas sugeba paveluoti 3 valandas, todel mano suplanuotas isvykimas i Medellin 6 valandos autobusu nusikelia i 9 valanda. Uztat gaunu gera nuolaida! Ne del autobuso velavimo. Manau, kad is dalies del to, kad padedu bilietu pardavejoms susisneketi su ispaniskai nekalbanciu jaunuoliu ir paaiskinti, is kurio auksto ir kuriu vartu isvyksta jo autobusas (taip, taip, Kolumbijos miestu autobusu terminalai ohoho!), ir is dalies del to, kad norinciu vaziuoti nedaug ir jie nori pritraukti kuo daugiau keleiviu. Beje, visos kelioniu autobusu kainos Kolumbijoje yra derybu objektas. Kompanijos turi nustatytus maksimalius tarifus, kuriuos is esmes taiko marsrutuose, kuriuose nera konkurentu, arba svenciu metu. Visais kitais atvejais galima nusidereti kokius 40 proc., ypac jei vaziuoji i Bogota ar is jos, tereikia pasiklausineti keliose kasose, arba net pas isvykstanciu autobusu vairuotojus, kurie suinteresuoti uzpildyti autobusa ir gali pasiulyti geriausias kainas.

Antiokijos regionas, pakeliui i Guatape. Dar pries 10 metu keliauti cia butu buve neimanoma - ne tik man, bet ir eiliniam kolumbieciui, del regiona realiai valdziusiu partizanu ir narkotiku prekeiviu. Nors dabar, ypac savaitgaliais, irgi geriau nevaziuoti - bet tik del to, kad butu galima isvengti Medellino gyventoju miniu.
Guatape:

Guatape apylinkes:

O dabar teleportuojames i Kolumbijos pietus - Popayan, Baltasis miestas (kaip bebutu keista po vyraujancios spalvu gausybes):

Vienintelis pavojus - noras pasilikti...

Taip ir nezinau, liudejo Kosta Rika manes netekusi, ar dziaugesi, bet faktas tas, kad kita ryta po mano isvykimo netoli San Jose ivyko 6 balu zemes drebejimas. Paskutinemis dienomis atlikau, be kita ko, patriotine-svieciamaja misija draugu namuose San Rafael de Heredia, iskaitant tokias subtilybes, kaip Suktinio trauktines pristatymas, paaiskinimai, kuo skiriasi pavasaris-vasara-ruduo-ziema, ir kuriuo metu kuris is ju buna, kas yra centrinis sildymas ir kuo kurenamos Lietuvos elektrines, kas yra rugiai (isplauke is temos apie juoda duona), ir keletas lietuviu kalbos pamokeliu (be keiksmazodziu!).

Is paskutiniuju Kosta Rikos dienu ispudziu dar isimine viena sutikta vargse mergaite sveicare, kuri pirma karta iskeliavo uz Europos ribu aplankyti Kosta Rikoje gyvenancio brolio ir pazadejo daugiau to nebedaryti. Trumpa santrauka: uzsakytas viesbutis pasirode esantis uzdarytas, issinuomotu automobiliu vaziuojant i Uvita chebra pateko i avarija, o Uvitos pliaze pavoge kuprine (viesbutyje Uvitoje, beje, grieztai ispeja nesinesti JOKIU bent kiek vertingu daiktu i pliaza).

Na, o as - pirmyn i oro uosta ir i Kolumbija. Kodel ne i Panama? Pliazu man jau uztenka, banginiu maciau, gyvunija ten irgi is esmes ta pati, kaip Kosta Rikoje, demesio vertas nacionalinis parkas uzdarytas del to, kad pries pora metu vykusios liutys nuplove takus, o vaziuoti tik del Panamos kanalo nemaciau prasmes. Taigi, pirmyn (atgal?) i Kolumbija. Taip taip, dar pirmos keliones ispudziu neaprasiau (gal kada nors...), bet bent kol kas teks apsiriboti siuo pasivazinejimu. Cheche...

Aha, del to pavojaus. Esme tame, kad gal jau kokius trejus ketverius metus Kolumbija vykdo reklamine salies kampanija su sukiu "Kolumbija - vienintelis pavojus yra noras pasilikti". Man galioja, jei ka. Bet dar idomiau tai, kad man besidomint, kiek dienu prabuvus salyje mokamas isvykimo mokestis (yra cia tokiu dalyku situose pasaulio krastuose), 30 ar 60, radau ne per seniausia straipsni, kuriame Kolumbijos prezidentas isreiske savo nepasitenkinima siuo mokesciu ir sieki ji panaikinti, kadangi, pasak jo, "mes norim itikinti, kad vienintelis pavojus yra noras pasilikti, o patys ta nora slopinam mokesciais". Nezinau, kiek itakos padare si prezidento pozicija, kiek tai, kad si karta atvykau per Medellina, o ne Bogota, bet oro uoste pasienietis "istampavo" 90 dienu leidima, kuris anksciau buvo tik teorine galimybe, ir kurio reikejo specialiai paprasyti. O anas man pats pasiule, nors aiskiai pasakiau, kad busiu maziau kaip 60 dienu. Kaip tycia... Atsirado noras pasilikti 90 :) Bet ka jau cia...

Is Medellino (ten dar sugrisiu truputi veliau) po 15 valandu autobusu pasiekiau Cartagena. Ispudingiausia dalis, zinoma, kelione Antiokijos kalnais. Uztrukom kelyje, nes pora valandu prastovejom kamstyje kalnuose, is pradziu del apsivertusio sunkvezimio, po to - del puse kelio uzvertusios nuosliauzos. Pagrindinis ispudis is pakrantes lygumu - vaziuojam, ziuriu, kazi kas ant elektros laidu kabo, atrodo, kaip kepsnys (nevalgius buvau jau ilgai :)) ant iesmo. Nu cia gi dabar... Privaziuojam arciau, o ten - tinginys! Kabo sau, sypsosi... Ir ko jis ten uzsikeberiojo?

Kadangi Cartagenoje jau esu buvusi, apibegiojau lankytas vietas ir viena dar nelankyta - San Felipe forta - didziausia ir stipriausia ispanu tvirtove kolonijose, kurios, beje, priesams uzimti niekada nepavyko.

O dabar - i nelankytas vietas. Po pokalbio autobusu stoties kavineje apie Mocku ir "atsifutbolinimo" nuo autopiratu, kurie bande mane itikinti, kad mano autobusas jau isvaziavo ir tureciau vaziuoti su jais. Bet as pries keleta dienu autobusu stoty tiksliai issiaiskinau isvykimo laika, cheche.

Pirmoji stotele - Mompox, i kuri nera jokio sausumos kelio, bet kuriuo atveju reikia keltis per viena is dvieju upiu - Cauca arba Magdalena - per kurias nera pastatyta tiltu. Viena is priezasciu aiskiai pasimate jau persikelus per Cauca is Magangue miestelio - geras gabalas kelio buvo nunestas ankstesnio potvynio.

Keltas per Cauca:

Siaip beveik visas kelias nuo Bodega iki Mompox "apkramtytas" upes ir itin gausiu pelkynu vandens. Bet pakeles vaizdeliai nepakartojami - purvo baloje mieganti kiaule, gigantiskos palei kelia besideginancios iguanos, karves su palyda - baltais pauksciais - beveik prie kiekvienos po viena (veliau pasiziurejau google, tie pauksciai visa laika "ganosi" su tomis karvemis, gaudo vabzdzius).

Taigi, Mompox. Tylus ramus miestelis ant Magdalenos upes kranto. Lyg tiesiai is Garcia Marquezo knygos puslapiu... Vienas is nedaugelio likusiu, kuriame, kaip dziaugesi viena is sutiktu momposieciu, gali ramiai vaikscioti bet kuriuo paros metu. Susirandu viesbuti uz "prabangius" 10 euru nakciai... Jis ikurtas tradiciniame vietiniame name, kurie statomi taip, kad net vidurdieni juose nekarsta. Vienas is elementu - beveik iki zmogaus ugio nusileidziantis stogas, del kurio i langus nekaitina saule.

Mano kambarys:

Pagrindinis "kaifas" - pasivaikscioti pakrante vakarejant, kai atslugsta karstis (karscio metu arba grizus po pasivaiksciojimo rekomenduojami tradiciniai momposietiski supamieji kreslai kur namo pastogeje).

Mompox:
Santa Barbara baznycia su balkoneliu bokste:

Dar daugiau tradicijos - momposietiski langai ant "pjedestalu":
Ir su stogeliais virs langu:

Ne visiems sis miestelis patiktu, kadangi reliai jame veikti nera ka - tik vaikstinetis gatvelemis ir upes pakrante, grozetis architektura ir gamta, sulapnoti koki leda... Man buvo gerai!

Irgi tradiciskai - Bolivaras:

Mano lankymosi metu Mompox buvo kiek prabudes is tingulio, kadangi vyko karnavalas. Pagrindinis Kolumbijos karnavalas vyksta Barranquilla mieste, UNESCO pripazintas kulturiniu paveldu, ir dydziu bei svarba nusileidziantis nebent Rio. Na, bet pirmajam ispudziui man visiskai pakako ir Mompox muzikos bei sokiu...

Pirmos dienos eisena - tradiciniai karnavalo personazai:

Antroji diena - siaip visu pageidaujanciuju eisena, per kuria itin akcentuojama viena is pagrindiniu karnavalo atrakciju - kuo labiau issimozoti ir ismozoti kitus :)