Vienžo, štai jums pavadinimas pagal šių dienų žiniasklaidos tendencijas. Tai reiškia, jog paskaitę suprasite, kad pasakojimas, na, lyg ir atitinka pavadinimą, bet skaityti pradėjote tikėdamiesi kitokio turinio :) Bet pažadu, kad turinys bus geras! Nors pirma jo dalis tradiciškai ne į temą.
Taigi, paros laiko kelionė autobusu iš Puerto Madryn į El Calafate (tradiciškai antrame autobuso aukšte ir pačiame priekyje). Autobusas atvažiuoja iš Buenos Airių ir jau vėluoja valandą, tad dar kelionės pradžioje atsiranda nedidelis nerimas, nes Rio Gallegos turiu persėsti į kitą autobusą, o laiko rezervas - 2 valandos. O dar Trelew mieste vairuotojai sugalvoja, kad reikia kaži ką pataisyti. Ką gi, sėdžiu patogiai, bet ne visai ramiai, ir stengiuosi nesikeikti žiūrėdama autobuse rodomą filmą. Šiaip reikia pastebėti, kad labiausiai vairuotojai mėgsta rodyti šaudymų ir gaudymų filmus, kažko gero beveik nepasitaiko, bet laiko praleidimui tinka. Deja, pasitaiko ir tokių, kuriuos pradėjus žiūrėti kyla vienintelė mintis - kaip prodiuseriams ateina į galvą leisti pinigus tokiam mėšlui ir kaip jie randa auditoriją tokiems "filmams". Ypač įsiminė du: "Scary Movie 5" ir "Kick-Ass 2". Tokiais atvejais jau susimąstai apie žmonijos ateitį... O kol kas, Trelew autoremonto dirbtuvėse, žiūrim vieną iš mano "mylimiausių" filmų - "Armagedoną". Tai filmas itin tvirtų nervų žmonėms, nes (tiems, kas nematė, pasakoju, o tiems, kad nebepamena, primenu) didžioji dalis jo yra apie tai, kaip amerikiečių kosminės misijos metu genda VISKAS. Pagrindinė mintis jį žiūrint, pasikartojanti kas kelias minutes, ir geriausiai išreiškiama angliškai, yra "Oh, for f***'s sake" (lietuviško atitikmens tinkamo nėra, būtų nebent kažkas panašaus į labai sustiprintą "jūs turbūt juokaujat" versiją). Tiesą sakant, nesuprantu, kaip amerikiečiai išvis paleido "Armagedoną" į platųjį pasaulį, nes ten pusės filmo veiksmas atrodo maždaug taip: "priklijuoju veidrodėlį, nukrenta durelės". Ir taip amerikiečiai skrenda gelbėti mus visus nuo sunaikinimo (be abejo, Žemę galinčio sunaikinti dydžio asteroidą jie irgi pastebėjo likus vos kelioms dienoms iki numatomo smūgio).
Žodžiu, po tokios nerviškai įtemptos kelionės pirmosios dalies, vis dėlto atvykstam į Rio Gallegos su valandos ir trupučio pavėlavimu, tad dar lieka laiko ir maktelėti kavos užkandant medialuna autobusų stotyje. Kaip tik ruošiasi išvažiuoti autobusas į Ugnies Žemę - nuo savo didžiosios kelionės laikų jau buvau ir pamiršus, kad tie autobusai atrodo kaip kokios riaušių policijos - su grotomis (Patagonijos vėjai, stepės akmenys ir neasfaltuoti keliai kitaip reikštų itin dažną poreikį keisti stiklus). Šiam autobusui išvykus atvyksta ir mūsiškis (be grotų, ta kryptimi keliai civilizuotai asfaltuoti). Ką gi, grįžtu į El Calafate.
Pakeliui autobuse:
Pagrindinė sugrįžimo priežastis - kelionė žymiuoju Ruta 40 keliu (jo dalimi nuo El Calafate iki Los Antiguos). Ruta 40 eina per visą Argentiną nuo šiaurės iki pietų, palei Andus. Bet kadangi numatomame kelionės pradžios taške yra ir nuostabusis ir didingasis, ir visaip kaip šauniausias ir įspūdingiausias Perito Moreno ledynas, nusprendžiu atvykti diena anksčiau ir dar kartą sugrįžti prie jo.
Pakeliui:
Pasišildykim 2:
Beje, tą dieną apturėjau dar vieną išskirtinį ir nepakartojamą įspūdį. Tik įsėdus į autobusą ir šiam pajudėjus suskambo tokia lėta lyriška melodija. Keista, pagalvojau, kažkaip neįprasta Argentinoje girdėti tokią muziką... hm, ir pirmi žodžiai skamba visai kaip lietuviškai... blin, čia Mamontovas! Nulėkiau aiškintis su vairuotoju, tas sakė aiškintis su gide. Pagalvojau, gal ji lietuvių kilmės, bet, pasirodo, tiesiog domisi pasaulio muzika, kažkada paskaitė kažkokį straipsnį apie Mamontovą, susirado dainų ir jai visai patiko. Sako, nieko nesuprantu, bet man labai gražu, aš tik tikiuosi, jis nieko blogo nedainuoja? Ta pirma daina, jei gerai pamenu, buvo "Į tavo rankas". Po to, beje, dar pagrojo ir "Palangos jūroj...". Įdomus jausmas važiuoti kažkur, jau ne per toliausiai nuo Antarktidos, girdint "Palangos jūroj nuskendo mano meilė..." :)
O kitą dieną iš pat ryto pradedu kelionę neaprėpiamomis laukinės Patagonijos platybėmis. Santa Cruz provincija, kurioje vyko ši kelionės dalis, yra vos ne 4 kartus didesnė už Lietuvą, o gyvena ten apie 300 tūkstančių žmonių, absoliuti dauguma jų - vandenyno pakrantėje, kur naftos gręžiniai. Taip kad keliaujant arčiau Andų, civilizacijos beveik nėra. Vienintelė išimtis - asfaltuotos ir asfaltuojamos kelio atkarpos. Turėjau dar laimės bent šiek tiek pakeliauti senąja neasfaltuota Ruta 40, bet panašu, kad greitai bus padengtos paskutinės atkarpos. Kai kas bus laimingi, kai kas gal nelabai. Faktas, kad kai kurie bendrakeleiviai skundėsi, jog važiuoji visą dieną, o aplink nieko (suprask, jokių gyvenviečių ar panašių civilizacijos apraiškų). O man kaip tik atrodo, kad važiuoji visą dieną ir aplink VISKAS - kalnai, ežerai, upės, ledynai, Patagonijos debesys...
Akivaizdu, kad geresnis susisiekimas pritrauks daugiau žmonių į šį pasaulio kraštą. Beje, jau Los Antiguos vienas iš senųjų vietinių pasakojo, kad keliai asfaltuojami tikrai ne dėl turistų gerovės, o tam, kad būtų pagerinta infrastruktūra kasykloms (įskaitant aukso kasyklas). Kai paklausiau jo, kokia vietinių nuomonė dėl aukso kasyklų (jau anksčiau rašiau, kad iš vietinių žmonių pusės paprastai būna didelis pasipriešinimas aukso kasykloms, nes aukso išgryninimui naudojamos nuodingos medžiagos, kurios paskui patenka į vandenis), atsakymas buvo, kad vietinių nuomonė nieko nereiškia, nes tų vietinių čia labai mažai, o atvykėliai pasisako už plėtrą, nes tai jų darbo ir pajamų šaltinis.
Vairuotojai kiek atsargiai prognozuoja atvykimo į Los Antiguos laiką, kadangi vykstame pirmuoju sezono reisu (nuo balandžio vidurio iki lapkričio vidurio reguliaraus transporto šia atkarpa nėra), ir neaišku, kokia kelio būklė po žiemos. Būklė pasirodo nebloga ir atvykstame apie dešimtą vakaro. Išlipus autobusų stoty klausiu stoviniuojančio vyriškio, kur gi čia tas mano rezervuotas hostelis? Paaiškėja, kad jis ne taip jau arti, bet vairuotojai patys ten nakvoja ir laiko autobusą, todėl geriausia man būtų kraustytis atgal į autobusą ir važiuoti su jais. Pasiūlau prisijungti kartu atvažiavusiems dviem vokiečiams, dviem amerikietėms ir airiui, kurie neturi numatę nakvynės vietos, todėl visi su kuprinėmis sulipame atgal ir jau po kelių minučių įsikuriame šiltame kambaryje.
Vakarinis dangus Los Antiguos:
Visų kitos dienos kelionės kryptis - Čilė (išskyrus airį, kuris dar nežino, ką veiks ir kuria kryptimi keliaus). Aš ypatingai neskubu, nes vis tiek žinau, jog teks nakvoti Chile Chico prieš keliaujant toliau, todėl nusprendžiu pamiegoti. Amerikietės ir vokiečiai iškeliauja iš pat ryto. Kai pagaliau nusigaunu iki autobusų stoties ir sulaukiu mikriuko, jame sėdi tik vairuotojas čilietis, kažkoks jo a lia padėjėjas, vėliau dar įsėda viena čilietė. "Padėjėjas" atsisuka į mane, kažko paklausia su čilietišku akcentu, ir staiga, lyg žaibui trenkus, aš suprantu, kad nenoriu į Čilę. Ta proga primenu savo seną įrašą apie rytą, kai kažkada, 2010 metų pradžioje, grįžau iš Čilės į Argentiną:
Isvykimo ryta kaip ant sparnu, nors ir su didziule kuprine, nuskuodziu i autobusu stoti. Neklauskit, kodel, Cile grazi, o ypac Pietus, Patagonija, isvis pasakiska, bet Argentinoj kazkodel zalesne zole, zydresnis dangus, skaistesne saule :)
Taigi, išgirstu čilietišką akcentą ir iškart pradeda grįžti visi prisiminimai apie tai, kaip aš taip ir nesugebėjau pamilti Čilės (čia pagaliau prasideda dalis, apie kurią kalba pavadinimas). Kur jie buvo pasislėpę tada, kai aš planavau kelionę??? Dabar jie pamažu, bet labai užtikrintai pradeda lįsti iš atminties kertelių. O dar vairuotojas pradeda sukti ratus per miestelį, rinkdamas iš anksto užsiregistravusius keleivius. Aplink vis daugiau čilietiškos kalbos, o aš vis labiau gūžiuosi sėdynėje. Šalia sėdintis pagyvenęs vyriškis dar sugalvoja su manimi pabendrauti, ir aš, pirmą kartą per visas savo keliones šioje pasaulio dalyje, turiu perklausti viską, ką jis man sako. "Kaip?", "Ką sakėte?", galiausiai "aš labai atsiprašau, bet nesuprantu, ką jūs man sakote". Čiliečių ispanų kalba greita ir kapota, "nukramtytomis" žodžių galūnėmis, sunkiai suprantama. Kitose šalies dalyse dar ne taip ekstremaliai, bet čia pietuose, Patagonijoje, labai labai (gal žmonėms šalta normaliai išsižioti kalbant, o dar tie vėjai... bet, va, argentiniečiams nieko). Negraži kalba, o kartais, kaip šį kartą, ir visai nesuprantama. Pradeda į galvą lįsti įkyri mintis: "Ir aš leisiu savo pinigus ir savo laiką kažkur, kur visai nenoriu būti? Bet Čilės Patagonija tokia graži... Bet visas tas beveik tris savaites turėsiu būti tarp čiliečių, kurie, pripažinkime, man nemieli, nors tu ką..." Pamažu, bet užtikrintai, vairuotojui sukant ratus per Los Antiguos, pasijuntu lyg gabenama į laikiną, bet vis dėlto tremtį. Galiausiai dar kartą užsukam į autobusų stotį, ten randam airį, kuris, taip ir neapsisprendęs, kur važiuoti, nusprendžia ta proga irgi patraukti į Čilę. Surinkę pilną ekipažą patraukiame link sienos. Pernelyg neužtrukę pasienyje išsilaipiname Chile Chico. Patraukiu ieškoti man reikalingų autobusų "kontoros" (stoties čia nėra), kad išsiaiškinčiau, ar rytoj važiuos autobusas į Puerto Guadal. Išsiaiškinti reikia, nes ryt prezidento rinkimai, todėl gali būti visko. Kadangi atvykome per pietus, viskas uždaryta. Klausiu sutinkamų žmonių. Pasirodo, "kontoros" išvis nėra, reikia skambinti vairuotojui ir su juo tartis. Dėl to, ar važiuos ryt, nuomonės skiriasi. Pirmas sutiktas sako, kad tikrai nevažiuos, antras (norėjosi patikrinti pirmojo nuomonės teisingumą) - kad tikrai važiuos. Dar viena versija - važiuos, jei surinks bent 6 žmones. Jei nesurinks, nevažiuos. Ta proga vėl prisimenu ir atsitikimą iš savo ankstesnės kelionės, kai autobusas, turėjęs mane nuvežti iš Puerto Rio Tranquilo į Chile Chico, taip ir neatvažiavo, ir niekas negalėjo pasakyti, kada jis atvažiuos... Taip ir nuplaukė tada keltas į Coyhaique be manęs. Pamažu aiškėja, kad ta kelio atkarpa greičiausiai užkeikta... Beklausinėdami žmonių, pakeliui sutinkame mūsų pažįstamas amerikietes. Jų istorija originalesnė. Merginos norėjo nusigauti iki Puerto Rio Tranquilo, bet - surprise surprise - niekas nevažiuoja. Ryt nevažiuos, o kada važiuos - nežinia. Galima važiuoti su kelionių agentūra, bet dviem kaina kosminė, tad vienintelė jų viltis - kad atsiras daugiau norinčių. Maža to, kadangi čia pagrindinis informacijos perdavimo šaltinis yra vietinis radijas, jos kažkokiu būdu įsiprašė į ryto laidą, davė interviu ispanoangliškai ir paprašė paskambinti, jei kažkas planuoja važiuoti į PRT. Niekas nepaskambino. Vokiečiams pasisekė labiau, jie kitos dienos popietei nusipirko kelto bilietus į Coyhaique. Mes gi nusprendėme palaukti, kada po pietų atsidarys turizmo informacijos centras. Belaukdami (iš pradžių stovėdami-gulėdami prie sankryžos, po to sėdėdami ant centro laiptų) pradėjome lieti dūšią. Airis pareiškė, kad jam šiaip Čilė niekada nepatiko, ir Argentinoje jautiesi daug geriau, Argentinoje apskritai jautiesi gerai. Vienbalsiai "už". Aš pasakiau, kad ir čiliečiai, va, nelabai mieli žmonės. Vienbalsiai "už". Visiška betvarkė ir net šunys baisiai pikti. Mes su airiu šunų nesutikom, bet nedvejodami pritariam, nes kitaip ir negali būti :) Tada airiui kyla natūralus klausimas: "Kodėl mes apskritai nusprendėme važiuoti į Čilę?" Susimąstom. "Nes Čilės Patagonija nerealiai graži..." Bet, pasirodo, fantastiškas grožis dar negarantuoja meilės, mes visi sėdim baisiai nelaimingi ir norim atgal į Argentiną. Pagaliau atsidarius turizmo informacijos centrui, tampa aišku, kad dėl rytojaus perspektyvų niekas neaišku, o laukti iki rytojaus ar bent iki vakaro niekas nebenori. Išėję į lauką susižvalgome. "Važiuojam atgal?" Važiuojam. Gatvėj išsiaiškinam, kur mikriuko "stotelė". Paaiškėja, kad šalia interneto kavinės. Atvažiuoja mikriukas. Iš jo išlipa tas pats vairuotojas, kaip ryte. Atkreipiu airio dėmesį. Tas kažkodėl labai susinepatogina, ką anas apie mus pagalvos. Susimąstau, kad šiaip ir man reikėtų susinepatoginti (aš jam ryte spėjau pripasakoti, kaip aš čia planuoju keliauti visaip kaip), bet per daug džiaugiuosi dėl to, kad grįžtu į Argentiną (tik mintyse ruošiu kalbą pasieniečiams, kurios eilinį kartą neprireikia). Tad tiesiu taikymu varau link vairuotojo (airis bando slėptis) ir rėžiu: "Sveiki, mes nusprendėme grįžti į Argentiną". Reikia pripažinti, jis į mane pažiūrėjo laaabai keistai. Bet paskui Los Antiguos jį dar kelis kartus sutikau, vis pasisveikindavom, o kadangi galiausiai pasilikau vos ne savaitę, tai po to jis jau klausė "tu vis dar čia?".
Susisukome dar greičiau negu ryte ir jau neilgai trukus, išsišiepę iki ausų ir patenkinti, kulniavome gatve link hostelio.
Ir pabaigai trumpas pagiriamasis žodis litui. Prieš kelionę į Čilę užsukau į mažą parduotuvėlę Los Antiguos nusipirkti vandens. Pardavėjui paklausus, iš kur aš, o man atsakius, kad iš Lietuvos, anas pareiškė, kad kolekcionuoja monetas, ir paklausė, ar neturiu jam kokios lietuviškos monetos. Panaršiusi kuprinėje radau 2 litus ir padovanojau jam. Anas buvo baisiai patenkintas ir dėkingas. Po to, jau Čilėje airis papasakojo, kad anas buvo kažkada vėliau irgi ten užsukęs, ir pardavėjas jam labai mane gyrė, kad, va, kokia šauni mergaitė iš Lietuvos, padovanojo man monetą. Tada paklausė, ar airis neturi savo šalies monetos, kurią galėtų padovanoti. Airiui pasakius, kad pas juos eurai, ano entuziazmas kaipmat dingo. Pasakė "ai, neeee, nereeeikia". Taip kad štai, lito dėka, mane mini geru žodžiu Los Antiguos!
Akivaizdu, kad geresnis susisiekimas pritrauks daugiau žmonių į šį pasaulio kraštą. Beje, jau Los Antiguos vienas iš senųjų vietinių pasakojo, kad keliai asfaltuojami tikrai ne dėl turistų gerovės, o tam, kad būtų pagerinta infrastruktūra kasykloms (įskaitant aukso kasyklas). Kai paklausiau jo, kokia vietinių nuomonė dėl aukso kasyklų (jau anksčiau rašiau, kad iš vietinių žmonių pusės paprastai būna didelis pasipriešinimas aukso kasykloms, nes aukso išgryninimui naudojamos nuodingos medžiagos, kurios paskui patenka į vandenis), atsakymas buvo, kad vietinių nuomonė nieko nereiškia, nes tų vietinių čia labai mažai, o atvykėliai pasisako už plėtrą, nes tai jų darbo ir pajamų šaltinis.
Vairuotojai kiek atsargiai prognozuoja atvykimo į Los Antiguos laiką, kadangi vykstame pirmuoju sezono reisu (nuo balandžio vidurio iki lapkričio vidurio reguliaraus transporto šia atkarpa nėra), ir neaišku, kokia kelio būklė po žiemos. Būklė pasirodo nebloga ir atvykstame apie dešimtą vakaro. Išlipus autobusų stoty klausiu stoviniuojančio vyriškio, kur gi čia tas mano rezervuotas hostelis? Paaiškėja, kad jis ne taip jau arti, bet vairuotojai patys ten nakvoja ir laiko autobusą, todėl geriausia man būtų kraustytis atgal į autobusą ir važiuoti su jais. Pasiūlau prisijungti kartu atvažiavusiems dviem vokiečiams, dviem amerikietėms ir airiui, kurie neturi numatę nakvynės vietos, todėl visi su kuprinėmis sulipame atgal ir jau po kelių minučių įsikuriame šiltame kambaryje.
Vakarinis dangus Los Antiguos:
Isvykimo ryta kaip ant sparnu, nors ir su didziule kuprine, nuskuodziu i autobusu stoti. Neklauskit, kodel, Cile grazi, o ypac Pietus, Patagonija, isvis pasakiska, bet Argentinoj kazkodel zalesne zole, zydresnis dangus, skaistesne saule :)
Taigi, išgirstu čilietišką akcentą ir iškart pradeda grįžti visi prisiminimai apie tai, kaip aš taip ir nesugebėjau pamilti Čilės (čia pagaliau prasideda dalis, apie kurią kalba pavadinimas). Kur jie buvo pasislėpę tada, kai aš planavau kelionę??? Dabar jie pamažu, bet labai užtikrintai pradeda lįsti iš atminties kertelių. O dar vairuotojas pradeda sukti ratus per miestelį, rinkdamas iš anksto užsiregistravusius keleivius. Aplink vis daugiau čilietiškos kalbos, o aš vis labiau gūžiuosi sėdynėje. Šalia sėdintis pagyvenęs vyriškis dar sugalvoja su manimi pabendrauti, ir aš, pirmą kartą per visas savo keliones šioje pasaulio dalyje, turiu perklausti viską, ką jis man sako. "Kaip?", "Ką sakėte?", galiausiai "aš labai atsiprašau, bet nesuprantu, ką jūs man sakote". Čiliečių ispanų kalba greita ir kapota, "nukramtytomis" žodžių galūnėmis, sunkiai suprantama. Kitose šalies dalyse dar ne taip ekstremaliai, bet čia pietuose, Patagonijoje, labai labai (gal žmonėms šalta normaliai išsižioti kalbant, o dar tie vėjai... bet, va, argentiniečiams nieko). Negraži kalba, o kartais, kaip šį kartą, ir visai nesuprantama. Pradeda į galvą lįsti įkyri mintis: "Ir aš leisiu savo pinigus ir savo laiką kažkur, kur visai nenoriu būti? Bet Čilės Patagonija tokia graži... Bet visas tas beveik tris savaites turėsiu būti tarp čiliečių, kurie, pripažinkime, man nemieli, nors tu ką..." Pamažu, bet užtikrintai, vairuotojui sukant ratus per Los Antiguos, pasijuntu lyg gabenama į laikiną, bet vis dėlto tremtį. Galiausiai dar kartą užsukam į autobusų stotį, ten randam airį, kuris, taip ir neapsisprendęs, kur važiuoti, nusprendžia ta proga irgi patraukti į Čilę. Surinkę pilną ekipažą patraukiame link sienos. Pernelyg neužtrukę pasienyje išsilaipiname Chile Chico. Patraukiu ieškoti man reikalingų autobusų "kontoros" (stoties čia nėra), kad išsiaiškinčiau, ar rytoj važiuos autobusas į Puerto Guadal. Išsiaiškinti reikia, nes ryt prezidento rinkimai, todėl gali būti visko. Kadangi atvykome per pietus, viskas uždaryta. Klausiu sutinkamų žmonių. Pasirodo, "kontoros" išvis nėra, reikia skambinti vairuotojui ir su juo tartis. Dėl to, ar važiuos ryt, nuomonės skiriasi. Pirmas sutiktas sako, kad tikrai nevažiuos, antras (norėjosi patikrinti pirmojo nuomonės teisingumą) - kad tikrai važiuos. Dar viena versija - važiuos, jei surinks bent 6 žmones. Jei nesurinks, nevažiuos. Ta proga vėl prisimenu ir atsitikimą iš savo ankstesnės kelionės, kai autobusas, turėjęs mane nuvežti iš Puerto Rio Tranquilo į Chile Chico, taip ir neatvažiavo, ir niekas negalėjo pasakyti, kada jis atvažiuos... Taip ir nuplaukė tada keltas į Coyhaique be manęs. Pamažu aiškėja, kad ta kelio atkarpa greičiausiai užkeikta... Beklausinėdami žmonių, pakeliui sutinkame mūsų pažįstamas amerikietes. Jų istorija originalesnė. Merginos norėjo nusigauti iki Puerto Rio Tranquilo, bet - surprise surprise - niekas nevažiuoja. Ryt nevažiuos, o kada važiuos - nežinia. Galima važiuoti su kelionių agentūra, bet dviem kaina kosminė, tad vienintelė jų viltis - kad atsiras daugiau norinčių. Maža to, kadangi čia pagrindinis informacijos perdavimo šaltinis yra vietinis radijas, jos kažkokiu būdu įsiprašė į ryto laidą, davė interviu ispanoangliškai ir paprašė paskambinti, jei kažkas planuoja važiuoti į PRT. Niekas nepaskambino. Vokiečiams pasisekė labiau, jie kitos dienos popietei nusipirko kelto bilietus į Coyhaique. Mes gi nusprendėme palaukti, kada po pietų atsidarys turizmo informacijos centras. Belaukdami (iš pradžių stovėdami-gulėdami prie sankryžos, po to sėdėdami ant centro laiptų) pradėjome lieti dūšią. Airis pareiškė, kad jam šiaip Čilė niekada nepatiko, ir Argentinoje jautiesi daug geriau, Argentinoje apskritai jautiesi gerai. Vienbalsiai "už". Aš pasakiau, kad ir čiliečiai, va, nelabai mieli žmonės. Vienbalsiai "už". Visiška betvarkė ir net šunys baisiai pikti. Mes su airiu šunų nesutikom, bet nedvejodami pritariam, nes kitaip ir negali būti :) Tada airiui kyla natūralus klausimas: "Kodėl mes apskritai nusprendėme važiuoti į Čilę?" Susimąstom. "Nes Čilės Patagonija nerealiai graži..." Bet, pasirodo, fantastiškas grožis dar negarantuoja meilės, mes visi sėdim baisiai nelaimingi ir norim atgal į Argentiną. Pagaliau atsidarius turizmo informacijos centrui, tampa aišku, kad dėl rytojaus perspektyvų niekas neaišku, o laukti iki rytojaus ar bent iki vakaro niekas nebenori. Išėję į lauką susižvalgome. "Važiuojam atgal?" Važiuojam. Gatvėj išsiaiškinam, kur mikriuko "stotelė". Paaiškėja, kad šalia interneto kavinės. Atvažiuoja mikriukas. Iš jo išlipa tas pats vairuotojas, kaip ryte. Atkreipiu airio dėmesį. Tas kažkodėl labai susinepatogina, ką anas apie mus pagalvos. Susimąstau, kad šiaip ir man reikėtų susinepatoginti (aš jam ryte spėjau pripasakoti, kaip aš čia planuoju keliauti visaip kaip), bet per daug džiaugiuosi dėl to, kad grįžtu į Argentiną (tik mintyse ruošiu kalbą pasieniečiams, kurios eilinį kartą neprireikia). Tad tiesiu taikymu varau link vairuotojo (airis bando slėptis) ir rėžiu: "Sveiki, mes nusprendėme grįžti į Argentiną". Reikia pripažinti, jis į mane pažiūrėjo laaabai keistai. Bet paskui Los Antiguos jį dar kelis kartus sutikau, vis pasisveikindavom, o kadangi galiausiai pasilikau vos ne savaitę, tai po to jis jau klausė "tu vis dar čia?".
Susisukome dar greičiau negu ryte ir jau neilgai trukus, išsišiepę iki ausų ir patenkinti, kulniavome gatve link hostelio.
Ir pabaigai trumpas pagiriamasis žodis litui. Prieš kelionę į Čilę užsukau į mažą parduotuvėlę Los Antiguos nusipirkti vandens. Pardavėjui paklausus, iš kur aš, o man atsakius, kad iš Lietuvos, anas pareiškė, kad kolekcionuoja monetas, ir paklausė, ar neturiu jam kokios lietuviškos monetos. Panaršiusi kuprinėje radau 2 litus ir padovanojau jam. Anas buvo baisiai patenkintas ir dėkingas. Po to, jau Čilėje airis papasakojo, kad anas buvo kažkada vėliau irgi ten užsukęs, ir pardavėjas jam labai mane gyrė, kad, va, kokia šauni mergaitė iš Lietuvos, padovanojo man monetą. Tada paklausė, ar airis neturi savo šalies monetos, kurią galėtų padovanoti. Airiui pasakius, kad pas juos eurai, ano entuziazmas kaipmat dingo. Pasakė "ai, neeee, nereeeikia". Taip kad štai, lito dėka, mane mini geru žodžiu Los Antiguos!
